„Norėčiau pabrėžti, kad žmogus niekada nebus laimingas, jei galvos tik apie save. Dera galvoti apie tai, ką galėčiau padaryti, kad ir kiti aplink mane būtų laimingi“, – teigia Kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Anot jo, tikram gailestingumui nepakanka tik gražių žodžių, tik maldų, reikia konkrečių darbų, kurie įkūnytų mūsų pašaukimą tarnauti tiems, kurie kenčia, stokoja ir susiduria su krizėmis.
Biblijoje skaitome, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Tačiau, regis, dažnai mąstome visiškai kitaip, ir ne tik Dievą bandome sukurti pagal save, tačiau ir šalia esantį norime regėti sukurtą pagal mūsų atvaizdą. Jis turi taip pat kalbėti, panašiai mąstyti. Laikome save norma ir kitą vertiname pagal tai, kiek jis panašus ar skirtingas nuo manęs. Įvairovė tada suvokiama ne kaip dovana, o kaip problema, kurią reikia išspręsti visus suvienodinant. Tada ir imame svarstyti, ar įvairovė yra Dievo užmačia, ar kokia nors kūrimo procese ar istorijoje įsipainiojusi klaida, kurią reikia taisyti.
Taip, mes kuriame savo valstybę, savo visuomenę kaip bendrus namus. Tačiau yra sunku. Tu turi turėti atvirą širdį, kad priimtum kitą žmogų. Sakyčiau, jog kol kas Lietuvoje tai – sunkiausias dalykas. Galbūt tai yra 50 metų trukusios komunistinės okupacijos pasekmė – tas nepasitikėjimas tarp žmonių, įtarumas, sunkus bendravimas. Kai atvažiavau į Lietuvą, tą jaučiau labai stipriai. Atvykau iš laisvo pasaulio, kur, tarkime, Italijoje žmonės visada atvirai pasakys, ką galvoja apie tave. Jie kalba į akis, ir tai normalu, nes mes galime ginčytis, nesutarti, tačiau vis tiek bendrauti. O čia junti, kad nemažai kas yra nuslėpta, iki galo nepasakyta.
Kalbu ne tik apie nepasitikėjimą kitu, tačiau ir apie nepagarbą. Tai skaudus dalykas. Šiandien labai dažnai girdime vartojamą žodį tolerancija. Aš šio žodžio nemėgstu ir jo vengiu. Mieliau sakau, kad gerbiu kitą žmogų. Aš gerbiu kito orumą. O ką reiškia toleruoti? Esi kitoks, tad aš tik pakenčiu, kad tu toks skirtingas esi šalia manęs. Tai nėra tikra pagarba.
Be to, šiandien ir tos tolerancijos mažėja. Tos mažos grupelės, kurios garsiausiai šaukia apie toleranciją, yra pačios netolerantiškiausios. Jei kas kitaip galvoja, iš karto tampa jų ideologijos priešu.
Kalbant apie Bažnyčią, taip pat kyla pavojus, kad ji netaptų tik paprasčiausia ideologija. Mes nesame čia tam, kad skelbtume kažkokią ideologiją. Skelbiame, kad tikime į Dievą, kad mūsų galutinis tikslas yra anapus šio pasaulio. Tačiau turime atsakyti sau į klausimą, kaip gyventi šalia tų, kurie neturi tikėjimo dovanos, ir skelbti jiems tai, ką žinome.
Kas neturi tikėjimo, jiems sunkiau užsikabinti. Kiekvienas žmogus savo širdyje turi ką nors gero. Tačiau, jei kas nors nepasiseka, staigiai viskas tampa blogai, jautiesi nelaimingas. Norėčiau pabrėžti, kad žmogus niekada nebus laimingas, jei galvos tik apie save. Dera galvoti apie tai, ką galėčiau padaryti, kad ir kiti aplink mane būtų laimingi. Yra tokių žmonių, kurie, atrodo, nieko nedaro, tačiau spinduliuoja tokia vidine ramybe. Pažvelkime kad ir į motiną šeimoje, kuriai sunku – vaikai serga, begalė rūpesčių, tačiau ji vis tiek šypsosi, eina pirmyn. Ji nesako pamokslų, tačiau savo gyvenimu parodo tikėjimą ir gerumą perteikia ne žodžiais, o širdimi, kuri spinduliuoja ir aplinkiniams. Prie tokių žmonių malonu prisiliesti, su jais būti. Kai visi skuba, skundžiasi, bėdavoja, tai itin reikia tokių žmonių, kurie ir sudėtingomis aplinkybėmis – rūpesčiuose, ligoje – sugeba išlaikyti dvasinę ramybę. Tai yra tikroji laimė – priimti, ką Dievas duoda, o tiems, kurie netiki, priimti gyvenimą, koks jis yra, ir bandyti kai ką gero padaryti iš to, ką turi po ranka.
Juk ir Bažnyčios socialinėje doktrinoje šalia pagarbos kiekvienam žmogui centrinis dalykas yra siekti bendrojo gėrio. Ieškoti gėrio ne tik sau, tačiau ir kitiems, kad galėtume visu tuo dalintis.
Praėjusį sekmadienį girdėjome Evangelijos skaitinį apie apaštalą Tomą, kuris mūsų liaudyje vadinamas „neviernu Tamošiumi“. Visa ši istorija kalba apie abejonę, norą įsitikinti prisiliečiant. Atrodo, poetas Zbigniewas Herbertas pavadino šv. Tomą pirmuoju empiriku, kuris gali patikėti tik tuo, ką pats apčiuopia. Prisimenu ir savo paskaitas pas kunigą Antaną Saulaitį SJ, kai kartą jis mūsų paklausė, apie ką galvojame atėję į Bažnyčią. Atmenu, kad dauguma tada puolėme liudyti apie tai, kaip visas savo mintis nukreipiame į Dievą, kaip karštai meldžiamės, o tėvas Saulaitis tik pasidžiaugė, kokie mes visi šventi esame, koks netobulas jis pats, nes vis tiek jo mintys net ir bažnyčioje nukrypsta prie apmąstymų, ar išjungė pečių namuose, kaip gyvena jo bičiuliai. Kitaip tariant, mes bijojome liudyti savo nuodėmingumą, trapumą ir visa tai pridengėme perdėto pamaldumo skraiste. Visa tai susiję ir su baime, kad Bažnyčiai manęs reikia tobulo, o ne klystančio, švaraus, o ne susitepusio. Kaip šiandieniam žmogui kalbėti apie tai, jog Bažnyčia kaip tik yra tam, kad gydytų mus, kaip perduoti Jėzaus žodžius, kad atėjo visų pirma ne pas teisiuosius, o ne nusidėjėlius?
Turime priimti tai, kad esame žmonės. Taip, sukurti pagal Dievo paveikslą, tačiau ne dievai. Nesame tobuli. Visas mūsų gyvenimas yra nuolatinis ėjimas, ieškojimas. Žmogus yra tokia būtybė, kuri ieško tiesos, kuri siekia suprasti savo gyvenimą, savo buvimo prasmę. Kas nustoja ieškoti tiesos, tas praranda savo gyvenimo variklį. Jis nieko nebeieško, išskyrus trumpalaikį pasitenkinimą. Žmogus yra ieškantis, kad suprastų savo gyvenimo prasmę, savo pašaukimą. Jis ieško ir tam, kad suprastų, kas vyksta visuomenėje. Ačiū Dievui, kad yra tokių, kurie eina į politiką ir nori padaryti ją švaresnę, gražesnę, labiau tarnaujančią žmonėms.
Visiems neįtiksi, visų lūkesčių nepatenkinsi, tačiau tikrai žmogus širdyje nešioja tikslą padaryti kažką gero. Dievas mums davė protą, ir žmogus yra ieškantis gyvūnas. Jei ką nors blogo padarome, dar turime ir sąžinę, kuri mus perspėja, jog ne visai gerai pasielgėme. Tą sąžinę junta ne tik tikintis, tačiau ir netikintis žmogus. Jam irgi ateina tam tikrų signalų, kad kažkas padaryta ne taip. Tai pasakytina net ir apie nusikaltėlius.
Suvokus savo nuodėmingumą, trapumą, prasideda kopimas į kalną, kad padarytume kažką gero. Šv. Velykos, kurias neseniai minėjome, yra džiaugsmo ir pergalės diena, tačiau nereikia pamiršti, jog į šią šventę atkeliaujame per Didįjį penktadienį, kuriame yra ir kančia, ir mirtis. Viso to neišvengsime. Be to, reikėtų pradėti nuo pat Didžiojo ketvirtadienio, kai Kristus su savo mokiniais sėdi prie bendro stalo ir duoda jiems pamoką plaudamas kojas ir liepdamas jiems daryti tą patį. Tai yra Bažnyčios kaip tarnaitės paveikslas. Tai yra Bažnyčia, kuri tikrai nori pasitarnauti, padėti kitiems. Tai nėra tik socialinė veikla, tačiau ir atitinkama laikysena žmonių atžvilgiu, žinia apie patį mūsų žmogiškumą. Mes nieko neverčiame, neperšame, o tik siūlome ir perduodame. Be to, perduodame ne savo pačių sukurtą mokslą, o Evangelijos paveldą, kurį Bažnyčia išlaikė per šimtmečius. Aš perduodu tai, ką manau esant tiesa. Tačiau negaliu tos tiesos primesti, nes kitas pats privalo jos ieškoti, ją suprasti ir priimti.
Aš galiu sakyti, kad savo kunigystės kelią pradėjau daugiausia dėl noro tarnauti žmonėms. Visada siekiau tarnauti žmonėms. Ir čia, atvažiavęs į Lietuvą, neturėjau kažkokių ypatingų projektų, o žiūrėjau ir bandžiau atsiliepti į tuos iššūkius, su kuriais susidūriau kasdienybėje. Mačiau žmonių, kurie buvo iškentę blokadą, kurie stokojo ir neturėjo ką valgyti. Gerai, darykim ką nors konkretaus, padėkime tiems vargšams. Matau, kad žmonės šąla žiemą, tad gal verta atidaryti nakvynės namus. Pasišaukiau motinos Teresės seseles, kad tuo rūpintųsi. Tikėjimas yra atsiliepimas, kai dairaisi aplinkui ir bandai atsakyti į klausimą, ką gero galėčiau padaryti aš pats – ne tik skelbti Kristaus žodį, tačiau ir konkrečiais darbais prisidėti, jog paliudyčiau Jo meilę. Tik taip galime perduoti žinią, kad Bažnyčia, kad mes tuos žmones mylime.
Manau, jog kiekvienas savo gyvenime turi turėti siekį padaryti ką nors gero ir gražaus. Tai buvo vienas iš motinos Teresės šūkių – padaryti kai ką gražaus vardan Dievo. Visa tai įprasmina gyvenimą, suteikia džiaugsmo, laimės. Kiekvienas konkretus artimo meilės darbas yra tarnystė ir Dievo garbei. Manau, kad laimės ieškojimas ir turi būti išėjimas iš savęs – nusigręžti nuo savęs ir atsisukti į kitą, kad galėtume ką nors daryti kartu.
Ir meilė šeimoje, kaip sakydavo Antoine’as de Saint-Exupery, nereiškia žiūrėti vienas kitam į akis, o abiejų žiūrėjimą į bendrą tikslą, į šeimos kaip bendrų namų statybą. Turime statyti šeimą, o dėl to kiekvienas turime apsilaužyti savo ragus.
Mano manymu, gailestingumas reiškia turėti gailestingas akis, gailestingą širdį. Tai reiškia matyti kitą kaip šalia esantį brolį, kuriam reikia padėti. Vien tik gražių žodžių gailestingumui nepakanka. Nepakanka ir vien tik maldos prie paveikslo. To taip pat reikia, reikia šauktis Dievo pagalbos, kad jis mums atvertų akis. Tačiau kai akys atsiveria, dera veikti.
DONATAS PUSLYS
