Kiekvieną savaitę atlikėją Vidą Bareikį galima sutikti vis kitoje Lietuvos vietoje. Šiais metais dainininkas pasiryžo aplankyti net 50 šalies miestų ir miestelių – juose ne tik rengia pasirodymus, bet ir kalba moksleiviams apie patyčias.
Kiekvieną savaitę atlikėją Vidą Bareikį galima sutikti vis kitoje Lietuvos vietoje. Šiais metais dainininkas pasiryžo aplankyti net 50 šalies miestų ir miestelių – juose ne tik rengia pasirodymus, bet ir kalba moksleiviams apie patyčias.
Gražina VERŠINSKIENĖ
„Visas mano brandus amžius čia – „Sodroje“ – keitėsi tik pavadinimas, patys gražiausi metai atiduoti mūsų žmonėms, draudėjams. Žinau jų džiaugsmus, bėdas ir nelaimes. Dažnas ir dūšią išlieti ateina, nors žino, kad mes nei teisės akto, nei įstatymo nepakeisime, bet išsikalba ir jiems palengvėja, o gal tiesiog žmogiško bendravimo trūksta“, – pradeda pokalbį „Sodros“ Mažeikių skyriaus direktorė Laima Nagienė, vadovaujanti beveik 200 darbuotojų kolektyvui.
„Noriu tarnauti žmonėms, man – tai svarbiausia. Visa kita išeina natūraliai“, – taip savo pašaukimą vertina Mažeikių dekanato dekanas, Sedos parapijos klebonas religijos mokslų magistras kunigas Modestas Ramanauskas. Jis jaunas, tačiau jau ne vienoje garbingoje pozicijoje spėjęs pabūti, pelnęs Bažnyčios vadovybės pripažinimą ir tikinčiųjų prielankumą dvasininkas savo laiką, širdį ir visą gyvenimą skiria žmonėms ir Dievui... Nuoširdumą, tikrumą ir darbštumą vertinantis kun. M. Ramanauskas ir pats tuo gyvena.
Gražina VERŠINSKIENĖ
„Šiandien, kaip ir visi Lietuvos žmonės, gyvenu šviesiom, gražiom ir iškiliom mintim. Didžiuojuos, kad esu šio krašto pilietis, kad gyvenu man gražiausioje Lietuvos vietoje – Žemaitijoje. Visada rūpėjo, rūpi ir rūpės mūsų miesto kultūra ir visa savo veikla stengiuosi prisidėti prie jos puoselėjimo. Svarbiausia žmogaus paskirtis šioje žemėje ir yra kurti grožį ir tokią aplinką, nuo kurios ir kitiems gyventi būtų geriau bei maloniau. Gal tam aš ir buvau prieš 38 metus pakviestas į Mažeikius... Praktiškai grįžau į savo gimtą kraštą“, – kalba ilgametis „Draugystės“ choro vadovas Ričardas Grušas.
„Jaučiu nostalgiją savo seniems daiktams, todėl ieškodama naujų, keliu jiems aukščiausius reikalavimus“, –nusijuokia TV laidų vedėja, kulinarinių knygų autorė Beata Nicholson, pridurdama, kad jos namuose tokių senienų galima surasti išties nemažai. Žinoma moterissako, kad nereikėtų skubėti išmesti senų ir nebenaudojamų daiktų, nes iš jų galima sukurti tikrus namų interjero ir buities šedevrus, tereikia tik šiek tiek pasitelkti savo vaizduotę.
Taip teigia paramos žygio „Galiu daugiau, nei tu manai“ iniciatorius ir pagrindinis žygio dalyvis Tautvydas Piragis, savo šeimoje auginantis Dauno sindromą turinčią dukrelę Kamilę. Žygio metu dviračiais bus įveiktas įspūdingas 2500 km atstumas nuo Jungtinės Karalystės iki Lietuvos. Kodėl kilo idėja surengti tokį žygį, kalbamės su jo iniciatoriumi.
Merūnas Vitulskis – žymus dainininkas, operos solistas, kuris koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Nors vaikystėje patyrė daug sunkumų, Merūnas atrado save muzikoje ir dabar ragina visus vaikus, patiriančius nesėkmes ar patyčias, nepasiduoti.
Pavilnio parapijos vaikai seserį Nijolę Sadūnaitę dažnai sutinka savo bažnyčioje. Bet sykį žurnalas „Magnificat vaikams“ pakvietė vaikus užsukti į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių vienuolyną Pavilnyje ir pasišnekučiuoti su seserimi Nijole. Ji mielai priima vaikus ir atsako į visus rimtus jų klausimus apie pogrindinę kovą už Lietuvos laisvę, vabaliukus ir net šunybes.
Neseniai pristatėte naują kompaktinę plokštelę „Metų laikai“. Kokias istorijas pasakojate savo naujose dainose?
Albumui pavadinimą padiktavo Rimvydo Stankevičiaus tekstai. Ten yra Velykos, Vasarvydis, Vėlinės ir Kalėdos. Tai pirmas toks mano ciklas, kurį rašiau gal dešimt metų. Ir jis pagaliau baigtas.
Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ
„Politikoje smagu vienaip, o su jaunimu – nelengva, bet smagu kitaip, o svarbiausia, jog ir ten, ir ten reikia daug kantrybės“, – taip kalba Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narys, Kontrolės komiteto pirmininkas Paulius Auryla. Jis – aktyvus mažeikiškis, savo gyvenimą aukojantis politikai, jaunimui, Bažnyčiai.
Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ
„Esu drąsi ir labai atkakli“, – taip save apibūdina Mažeikių rajono savivaldybės opozicijos lyderė Lina Rimkienė. Ji – aktyvi visuomenės veikėja, politiniam gyvenimui – anot jos, pomėgiui – skirianti ypač didelę laiko dalį, sekanti visus, tiek šalies, tiek Mažeikių, įvykius, ryžtinga, kovojanti bei siekianti geriausio.
Pastaruoju metu L. Rimkienė stebina akivaizdžiais išvaizdos pokyčiais. Ji tai vadina ne dieta, bet gyvenimo būdu.
Gražina VERŠINSKIENĖ
„Bendravimas su žmonėmis – tai didžiausia mano vaikystės svajonė. Vėliau suvokiau, kad kiekvienas turime savo bendravimo manierą, kiekvienas bendraudamas ne tik duodame, bet ir gauname – kiek duosi, tiek gausi“, – savo išsipildžiusia svajone džiaugiasi Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotoja Irena Macijauskienė. Noras bendrauti nenusileidžia ir norui pamatyti kitas šalis, susipažinti su jų kultūromis – tai mero pavaduotoją vilioja į tolimas bei artimas keliones, išvykas.
„Šiuo metu esu labai smarkiai apsėstas buitinių sunkumų“, – šypsodamasis prisipažįsta vienas garsiausių lietuvių pianistų Lukas GENIUŠAS. Menininkas su savo žmona, irgi pianiste Anna Geniušiene, pastaruoju metu gyvena kraustymosi į naują butą Londone rūpesčiais.
Gražina VERŠINSKIENĖ
Juozapo Kukšto, vasario 18-ąją atšventusio 68 m. sukaktį, ilgamečio lietuvių, o vėliau – etikos mokytojo, vienintelė darbovietė – Gabijos gimnazija, kurioje mokytojavo 40 metų. Be veiklos nenustygstantis vietoje, įsisuko ir į meninį miesto gyvenimą – įvairių renginių vedėjas, skaitovas, ilgametis choro „Draugystė“ dainininkas, „Skrajojamojo“ teatro aktorius, dar ir piršlys – visko net neišvardinsi. Jis didžiuojasi savo, žemaičio, šaknimis ir brangina Žemaičių pasą, gautą dar 1998 m.
Mažeikiškiams Danutei Pocienei ir Viktorui Gintauskui, kurie jau daugiau kaip du dešimtmečius gyvena kartu, šių metų vasaris įsimins ilgam. Jų laukė maloni staigmena, kai jau suaugę vaikai su visais anūkais susirinko švęsti bei dalyvauti Lietuvos šimtmečio renginiuose ir pasinaudojo proga pasveikinti savo tėvelius 65-ojo gimtadienio proga.
Fotografas Tadas KAZAKEVIČIUS objektyvą kreipia ten, kur slypi praeitis, kur dabarties ženklai, simboliai, kad užfiksuotų juos ateičiai. Joje visa tai regėsis kaip tikrų tikriausi artefaktai, kurių vertė matuojama jausmo, emocijos, atminties kategorijomis.
„Kai klausau, ką mokykloje kalba vaikai, man atrodo, kad jie peraugo savo tėvus. O gal jie tik pas mus tokie?“ – stebisi pradinės mokyklos „Upė“ ir vaikų darželio „Tele Bim Bam“ įkūrėja, vis rečiau scenoje pasirodanti Neringa ČEREŠKEVIČIENĖ. Kiekvieną rytą šiomis ypatingomis Lietuvai dienomis su vaikais ji kalbasi apie tai, kas turėtų išauginti tvirtas jų lietuvybės šaknis. „Vertybės yra išugdomos“, – visiškai neabejoja Neringa.
Kai su filosofu Arvydu Šliogeriu pasiryžtame kalbėtis apie kokį nors neeilinį Lietuvos žmogų, keičiame įprastinę mūsų sėdėjimo vietą: iš jaukiai „apgyventos“ virtuvės pereiname į „sterilų“ saloną. Net dopingų – kavos ir cigarečių – nepasiimame. Visiškas susikaupimas.
Valstybės atkūrimo šimtmetis skatina susimąstyti, kiek daug visko valstybėje įvyko ir pasikeitė per 100 metų. O ką šimtmetis reiškia žmogui?
Šilutėje gyvenanti šimtametė Elena Ūsienė sako esanti dėkinga už kiekvieną rytą ir tai, kad iki pat dabar gali džiaugtis gyvenimu, vaikščioti, susitikti su žmonėmis. Pasak jos, didžiausia ilgaamžiškumo paslaptis – meilė žmonėms, optimizmas ir, tikėtina, sportas.
Įdomi, spalvinga ir ryškiai bendruomenėje matoma yra šiandieninio mūsų puslapio viešnia Danguolė Juškienė (Balčiūnaitė). Smulkaus sudėjimo moteris ant savo pečių neša ir dalina kitiems įvairiabriaunių gėrybių lobius. Tokia misija jai nėra nei per sunki, nei varginanti.
D. Juškienė atsakė į pateiktus klausimus ir pasidalino savomis įžvalgomis.
Šiandien Vilniaus mažasis teatras švenčia – Lietuvos šimtmečio išvakarėse aktorė Eglė Gabrėnaitė apdovanojama Nacionalinekultūros ir meno premija. Kažkada į šį teatrą atėjusi iš Akademinio dramos teatro, kartu su pirmąja Rimo Tumino studentų karta, ji patikėjo Rimo Tumino idėja – sukurti savo teatrą. Šiandien ji tiksliai žino – tai buvo geriausias sprendimas jos gyvenime. Ji buvo viena iš nedaugelio, kuri patyrė laimę kurti teatrą ir užauginti nuostabiausių vaidmenų sodą.
Neseniai pasirodė naujas rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Šulinys“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m.), kuriame pasakojama apie aukos tapimą budeliu, sudėtingus suaugusiųjų santykius ir vaikų padėtį jų sukurtose situacijose, kai tenka tiesiog išbūti arba pranykti juodoje šulinio akyje.
Autorė teigia: „Tai tema, kurią norisi ne gvildenti, bet glostyti. Išglostyti iš jos visą blogį, kad grįžtų atgal į pragarą ir daugiau nesiteiktų mums rodytis. Tik kad galėtum glostyti, turi nuplėšti prikepusį tvarstį, perpjauti pūlinius, išvalyti, dezinfekuoti. Tai nemalonus, sunkokas darbas. Bet po jo telieka sveikti.“
Muzikantai Lietuvoje mažai bendrauja, bijo pasipasakoti, nesikeičia informacija. Muzikos salė knygų mugėje, ko gero, vienintelė vieta, kur galima visus sutikti ir pabendrauti, LRT RADIJUI sako muzikantas Andrius MAMONTOVAS. Kaip teigia jis, kai kurie žmonės skaičiuoja jo albumuose pavartotus žodžius: „Tiesą sakant, tai man tapo savotišku iššūkiu ir dabar, kai rašau dainas naujam albumui, sukūriau sau taisyklę – nepavartoti žodžio „dangus“.
Gražina VERŠINSKIENĖ
„Aš nesukaupiau didelių materialinių gėrybių, bet moralinio ir dvasinio turto, gėrio per tuos metus prisirinkau tiek daug, kad jo su kaupu many – galiu jį padalinti, užteks kiekvienam mažeikiškiui ir dar liks. Jaučiuosi laiminga, turtinga. Darbas man yra kartu ir pomėgis, gal todėl kitkam neturiu laiko“, – džiaugiasi Mažeikių choreografijos mokyklos direktorė, liaudiškų šokių studijos „Kauškutis“ meno vadovė Jolanta Tendienė.
Jau būdama ketverių Anželika Petrusevičienė slapčia nešė maistą iš namų beglobiams ir lauke vargstantiems kaimynų šunims, o šiandieną ji globoja organizacijos „Kaimo grandinė“ gyvūnus. „Tiems gyvūnams atiduodu ne tik daug laiko, bet ir daug širdies, todėl kiekvienas išsiskyrimas yra sunkus. Kas kartą su gyvūnu, atrodo, išvyksta ir dalelytė manęs“, – sako A. Petrusevičienė. Tiesa, pašnekovė apgailestauja, kad ne visi gyvūnai randa taip trokštamus namus, nors tiki, kad kai kuriems tiesiog reikia sulaukti savo žmogaus.
Klaipėdoje gyvenanti aktorė, režisierė Virginija KOCHANSKYTĖ, automobiliu raizganti šalies miestus, miestelius ir kaimus, kuriuose pristato savo kūrybą, prisipažįsta naujai atradusi Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą.
Gražina VERŠINSKIENĖ
„Sakoma, susirask mėgstamą darbą ir nebereikės dirbti. Dirbti, žinoma, reikia, bet, kai darbas malonus, tai ir rezultatai džiugina“, – sako nuo 2014 metų pavasario paveldosaugininke pradėjusi dirbti Rūta Končiutė-Mačiulienė, todėl nekeista, kad pašnekovė darbe kartais užtrunka iki vėlumos, sakydama, kad darbas jai kartu ir pomėgis.
Gražina VERŠINSKIENĖ
Nuo pat ankstyvos vaikystės jis savo jėgas išbandė daugelyje sričių – dar aštuonmetis berniukas, o jau kerdžiaus padėjėjas... Bet didi vaikystės svajonė – būsiu direktorius. Ir ji išsipildė su kaupu – ne tik direktoriumi dirba, bet buvo ir Mažeikių rajono meras, Seimo narys. „Reikia tikėti savo jėgomis. Taip, visada pasitaiko ir nesėkmių, bet reikia nesustoti – tobulintis. Visada sakau: mokslas proto neduoda – mokslas duoda žinių“, – teigia UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ generalinis direktorius Jonas Jurkus.
Praėjusią savaitę, per maldų už krikščionių vienybę aštuondienį, viename Lenkijos sostinės knygynų susitiko katalikė ir ortodoksas. Gintarui Sungailai, teologijos bakalaurui ortodoksų dvasinėje seminarijoje, Varšuvoje, – dvidešimt šešeri. Prieš tai jis studijavo filosofiją ir religijos studijas Vilniaus universitete. Man pasisekė, kad tądien po iškilmingų Viešpaties krikšto pamaldų pašnekovas turėjo kelias valandas laisvo laiko. Galėjau pakamantinėti ne tik apie jo kelią į Ortodoksų Bažnyčią bei kunigų seminariją, bet ir ekumenizmą, kurio Gintaras negiria, nors mūsų pokalbis buvo kuo ekumeniškiausias.
Fotografuoti moka beveik kiekvienas, o kurti fotografijos meną reikia dar ir talento. Šis pasakojimas – apie tokį žmogų ir jo pašaukimą.
Pašaukimo keliu
Mūsų rašinio herojus Sigitas Kazlauskas gimė Žemaičių Kalvarijoje, o šių metų kovo mėnesį minės savo penkiasdešimtąjį nueito gyvenimo kelio jubiliejų. Fotografas prisiminė, kad 1981 metais, vyresnių draugų paskatintas, pradėjo rimčiau domėtis fotografija. Būdamas trylikametis, tuomet įsigijo pirmuosius savo juostinius fotoaparatus ,,Vilija auto“, ,,Liubitel“, „Fed“, vis drąsiau fotografavo ir netgi buvo klasės fotografas. Pirmaisiais aparatais buvo įamžintos akimirkos iš klasės žiburėlių, klasiokai ir draugai, įvairios kelionės. Išfotografuotas juostas senuoju būdu (užtamsinta laboratorija, specialus didintuvas, ryškalai, fiksažas, džiovintuvai) apdorodavo ir gamindavo nuotraukas.
Nuorodų sąrašas
Powered by BaltiCode