Darom/juosta




Pasaulinę osteoporozės dieną pasitinkant

Spalio 20-oji yra minima kaip Pasaulinė osteoporozės diena.Ji pradėta minėti nuo 1996m. spalio 20 d., kai Jungtinės Karalystės Nacionalinė osteoporozės draugija paskelbė kampaniją prieš osteoporozę, kurią su entuziazmu palaikė Europos Komisija. Nuo 1997 m. šios dienos paminėjimą pasauliniu mastu organizuoja Tarptautinis osteoporozės fondas (IOF), o nuo 1998 m. Pasaulio sveikatos organizacija yra tiesioginė Pasaulinės osteoporozės dienos rėmėja [50].

Osteoporozė yra labiausiai paplitusi žmonių kaulų liga ir viena didžiausių globalių visuomenės sveikatos problemų [51, 52]. Dėl osteoporozės sukeltų pakitimų įvyksta daugiau kaip 1,5 milijono kaulų lūžių kasmet: iš jų apie 300 tūkst. šlaunikaulio lūžių, apie 700 tūkst. stuburo slankstelių lūžių, apie 250 tūkst. riešo kaulų lūžių ir per 300 tūkst. kitų kaulų lūžių [51].

Per metus gydant tokių lūžių pasekmes sveikatos apsaugos sistema Jungtinėje Karalystėje išleidžia apie 2,7 milijardo eurų,ovisoje Europoje tam išleidžiama apie 30 milijardų eurų [6, 20].Pagal Lietuvos gyventojų sergamumo statistiką (rimtesnių epidemiologinių tyrimų, pavyzdžiui, naudojant DEXA aparatą, deja, nėra), osteoporozės atvejų skaičius nuo 2006 m. (13386 atvejai) iki 2014 m. (19342 atvejai) reikšmingai padidėjo [49]. Toks sergamumo padidėjimas sietinas ne tik su didesniu sergančiųjų skaičiumi, betir su įvairiomis prevencinėmis programomis, profilaktiniais patikrinimais, gydytojų kvalifikacijos kilimu, naujos diagnostinės įrangos įsigijimu bei racionalesniu jos panaudojimu ir pan. Taigi, osteoporozės paplitimas pasaulyje yra nemažas ir sergamumas toliau nuolat (laipsniškai senstant visuomenei) auga visame pasaulyje bei daugėja dėl osteoporozės įvykstančių lūžių [3, 6, 26].

Osteoporozės apibūdinimas ir skirstymas

Kaulinio audinio struktūros vientisumas priklauso nuo pusiausvyros tarp kaulinio audinio rezorbcijos (irimo), kurią vykdo osteoklastai (kaulo ląstelės, gebančios ardyti kaulą ir kalcifikuotą kremzlę), ir kaulinio audinio gamybos, kurią vykdo osteoblastai (kaulinį audinį sintetinančios jaunos ląstelės) [19, 27, 29, 51]. Senstant ar dėl ligos ši trapi pusiausvyra pakrypsta osteoklastų pusėn ir kaulo rezorbcija viršija naujo kaulinio audinio susidarymą. Todėl kaulai tampa mažiau elastingi, mažėja kaulinio audinio masė, kaulai pasidaro trapesni ir atsiranda didesnė lūžių galimybė [19, 21, 51].

Osteoporozė pasireiškia kaulo masės sumažėjimu, blogėjančia kaulo struktūra ir didėjančiu kaulinio audinio poringumubei padidėjusia kaulų lūžių rizika [52]. 1993 m. Pasaulio sveikatos organizacija patvirtino osteoporozės apibūdinimą, paremtą kaulų mineralų tankio (KMT) tyrimo duomenimis. Osteoporozė yra lėtinė sisteminėgriaučių liga, kuriai būdinga sumažėjusi kaulinio audinio masė, apibūdinama kaulo mineralų tankiu (KMT siekia nuo –1 iki–2,49g/cm²), bei kaulinio audinio mikroarchitektūros pokyčiai, dėl ko padidėja kaulų trapumas ir polinkis lūžti [2, 5, 6, 21]. Kompiuteriniu tomografu,specialiu dvisrautės radioabsorbciometrijos rentgeno aparatu DEXA (vadinamasis „auksinis standartas“) nustačius tiriamo asmens kaulų mineralinį tankį, jis yra lyginamas su tos pačios amžiaus grupės standartine sveikų asmenų norma ir apskaičiuojami du pagrindiniai rodikliai, kurie vadinami T ir Z lygmenimis [21, 30, 46]. Kartais yra naudojami kiti mažiau tikslūs diagnostikos metodai (pavyzdžiui, ultragarsas).Dažniausiai (dėl didžiausio tikslumo) kaulų mineralinis tankis matuojamas šlaunikaulių viršutinėje dalyje (šlaunikaulio kaklelyje), stuburo juosmens dalies slankstelių kūnuose, rečiau dilbio distalinėse dalysear kulnakaulyje [5, 21, 22, 26]. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja osteoporozei nustatyti naudoti T lygmenį: normali kaulų masė – T lygmuo – yra tarp +1 ir –1; osteopenija – tarp –1 ir –2,5; osteoporozė – T lygmuo mažesnis nei –2,5; sunki osteoporozė – T lygmuo yra lygus ar mažesnis už –2,5 ir yra lūžęs vienas ar daugiau kaulų[2, 3].

Osteoporozė pagal savo kilmę, eigą, pakenkimo pobūdį ir vietą yra nevienalytė ligair todėl ji bendrai klasifikuojama į: pirminę (juvenilinę, idiopatinę, involiucinę– senatvinę ir pomenopauzinę) ir antrinę [2]. Idiopatinė osteoporozė diagnozuojama tada, kai nepavyksta nustatyti kaulų retėjimo priežasties. Vyrams idiopatinė osteoporozė būna maždaug 10 kartų dažniau negu moterims ir sudaro apie 30–70 proc. vyrų osteoporozės atvejų [2, 39, 44]. Involiucinė pomenopauzinė osteoporozė vystosi dėl lytinio hormono estrogeno (reikšmingai rečiaudėl testosterono) trūkumo organizme ir jai būdinga greita kaulinio audinio remodeliacija (apykaita) ir nykimas [2, 42, 43]. Involiucinės senatvinės osteoporozės priežastys nėra visiškai aiškios ir dažniausiai nurodomos kelios pagrindinės. Antrinė osteoporozė išsivysto sergant įvairiomis lėtinėmis ligomis, kurios sutrikdo normalius kaulinio audinio formavimosi procesus, ar ilgą laiką vartojant tam tikrus medikamentus [2, 42, 43, 44].

Toliau straipsnyje rašoma apie dažniausiai pasitaikančias idiopatinę bei involiucinę (senatvinę ir pomenopauzinę) osteoporozės formas, kurios klinikinėje praktikoje kartais nėra atskiriamos.

Pavojus susirgti osteoporoze reikšmingai padidėja su amžiumi (ypač moterims), kartu išauga pavojus nugriūti bei patirti kaulų lūžių [2, 4, 5, 6].Deja, osteoporozė iš pradžių neturi jokių aiškių ir pacientui juntamų simptomų. Neretai pirmasis ligos požymis būna kaulo lūžis po lengvos traumos ar net nepatyrus jokios traumos. Sergant osteoporoze, po truputį pradeda mažėti ūgis, paskauda kaulus, vėliau gali deformuotis stuburo krūtininė dalis, t. y. formuojasi kupra ir pan.(2 paveikslas). Reikėtų pabrėžti, kad kaulų retėjimas senstant (osteopenija) yra normalus reiškinys ir antroje gyvenimo pusėje kaulai natūraliai tampa mažiau atsparūs mechaniniam krūviuibei būna mažesnio tankio nei jaunystėje. Todėl siūloma sistemingai tirti KMT visoms moterims nuo 65 metų amžiaus ir visiems vyrams nuo 70 metų amžiaus, o esant klinikiniams simptomams ar keliems rizikos veiksniams – nuo 50 metų [5, 45, 46].

Beje, kaulinio audinio struktūra, tankumas ir tvirtumas galutinai susiformuoja paauglystėje (apie 13–15 gyvenimo metus), priklausomai nuo paveldimumo, fizinio aktyvumo lygio ir lytinių hormonų lygio, ir maksimalus būna maždaug 20 metų, o maždaug nuo 40metų laipsniškai pradeda mažėti [21, 53, 54].

2 paveikslas. Kaip gali kisti moterų ūgis bei laikysena su amžiumi dėl progresuojančios osteoporozės ir stuburo pokyčių (paveikslėlis sukurtas Jungtinės Karalystės Osteoporozės mokslinės draugijos) ir stuburo slankstelio kūno lūžis dėl osteoporozės [21].

Pirmine (senatvine) osteoporoze serga abiejų lyčių vyresnio amžiaus žmonės, moterys –gerokai dažniau nei vyrai. Kaulo tankio matavimais pagrįstame moksliniame darbe (skirtas osteoporozės paplitimui nustatyti) rašoma, kad osteoporoze serga apie 4 proc. 50–59 metų amžiaus moterų, o vyresnių nei 80 metų amžiaus – net 44 proc. [5], t. y. tikimybė susirgti osteoporoze kiekvienam reikšmingai padidėja maždaug po 50 metų [45, 46].

 

Osteoporozės komplikacijos

 

Ypač pavojinga ir sunkiai gydoma osteoporozės komplikacija – kaulų lūžiai. Bent kartą per metus pargriūna apie 30 proc. vyresnių nei 65 metų amžiaus bendruomenėje gyvenančių asmenų (globos įstaigose šis skaičius yra dar didesnis) ir maždaug kas penktam asmeniui po nugriuvimo reikalinga vienokia ar kitokia medicinos pagalba [7, 8]. Nugriuvus kaulų lūžius patiria šiek tiek mažiau nei 10 proc. senyvo amžiaus asmenų [9] ir apie 90 proc. šių lūžių sudaro būtent šlaunikaulio lūžiai [6, 10, 11]. Net 90 proc. lūžių priežastis šioje amžiaus grupėje yra būtent griuvimai [10]. Tiktai 50proc. pagyvenusių asmenų po šlaunikaulio lūžio sugeba susigrąžinti pradinį (t. y. buvusį iki lūžio) judėjimo (mobilumo) lygį, o net 14–36 proc. asmenų, patyrusių šį lūžį, miršta per pirmuosius metus [5,12].

Apie pusė senyvo amžiaus asmenų, patyrusių kaulų lūžius, serga kaulų osteoporoze ir tai ypač būdinga moterims [4, 13, 54].Kai kuriuose moksliniuose straipsniuose teigiama, kad ištyrus 30–66 proc. kaulų lūžius patyrusių vyrų (vyresnių nei 55 metų amžiaus) aptinkama nediagnozuota osteoporozė [22].

Lūžių pasekmės lemia didžiulius ekonominius nuostolius, jau nekalbant apie fizines kančias, psichologines bei socialines šios problemos pasekmes. Pavyzdžiui, JAV tiesioginės medicinos išlaidos vidutiniam pacientui po šlaunikaulio lūžio pirmais metais sudaro apie 40 tūkst. JAV dolerių ir beveik po 5 tūkst. kitais metais [14, 15]. Europoje vidutinė šlaunikaulio gydymo po lūžio kaina – 20 tūkst. eurų [16]. Į šias išlaidas nebuvo įtrauktos netiesioginės šeimos narių finansinės išlaidos dėl prarasto darbo, sugaišto laiko asmens slaugai, pakeistos gyvenamosios vietos ir kt. Sukurtos net specialios apsaugos nuo šlaunikaulio lūžių griūvant, skirtos senyviems asmenims (nešiojamos ant išorinės aprangos ar po ja ir dedamos ant šlaunikaulio viršutinės dalies), bet jų efektyvumas nėra įrodytas [11, 17, 18].

Osteoporozės rizikos veiksniai

Tiesiogiai su kaulo mineraliniu tankiu nesiejami veiksniai [19, 21, 23, 25, 46]:

  1. Vyresnis amžius (>50 metų).
  2. Moteriška lytis.
  3. Anksčiau buvę kaulų lūžiai.
  4. Paveldimumas (buvę osteoporozės atvejai šeimoje ar giminėje, ypač iš motinos pusės).
  5. Itin smulkus kūno sudėjimas (ploni ir mažos masės kaulai).
  6. Ypač maža kūno masė arba mažas KMI (mažesnis nei 19).
  7. Menopauzė.
  8. Jauname amžiuje pašalintos kiaušidės.
  9. Ilgalaikis fizinis pasyvumas (ypač gulėjimas lovoje dėl įvairių lėtinių susirgimų).
  10. Vaikystėje ir jaunystėje su maistu gautas labai mažas kalcio, baltymų ar/ir vitamino D kiekis.
  11. Ilgalaikis alkoholio vartojimas.
  12. Rūkymas.
  13. Reumatoidinis artritas.
  14. Dažni griuvimai.

Tiesiogiai su kaulo mineraliniu tankiu siejami veiksniai [19, 21, 23, 25]:

  1. Negydytas hipogonadizmas.
  2. Lėtinės inkstų ligos.
  3. Lėtinės kepenų ligos.
  4. Malabsorbcijos sindromas (pavyzdžiui, po sudėtingos skrandžio ar kasos operacijos).
  5. Lėtinė obstrukcinė plaučių liga.
  6. Endokrininės sistemos ligos (hipertireozė, hiperparatireozė).
  7. Taikyta pakaitinė hormonų terapija (pakaitinė lytinių ar kitų hormonų terapija ir kt.).
  8. Ilgalaikė potrauminė galūnės imobilizacija.
  9. Kai kurių medikamentų ilgalaikis vartojimas (pavyzdžiui, gliukokortikoidų, antikoaguliantų, aromatazės inhibitorių, vaistų nuo vėžio ir kt.).

Prevencija

Osteoporozė anksčiau buvo laikoma normalia organizmo senėjimo būkle. Tačiau dabar suprantama, kad jos galima išvengti ir sėkmingai ją gydyti. Įvairiausios praktinės programos ir projektai, taikomos didelėms gyventojų grupėms, reikšmingai sumažina kaulų lūžio pavojų ir gali būti panaudojamos ilgalaikei pirminei ir antrinei prevencijai. Šios populiacinės strategijos dažniausiai grindžiamos [33, 34, 35, 52, 53, 54]:

  • būtino kalcio ir vitamino D kiekio suvartojimu (taip ir nepasisekė moksliniais metodais įrodyti, kad vien kalcio naudojimas sumažina lūžių tikimybę),
  • specifine kaulinio audinio antirezorbcine terapija,
  • nuolatiniu fiziniu aktyvumu: svorių kilnojimas ar kitokie pratimai raumenų jėgai treniruotibei tam tikriaerobiniai pratimai,
  • specialiais pratimais laikysenai, judesių koordinacijai, pusiausvyrai gerinti (griuvimų prevencija),
  • nerūkymu,
  • saikingualkoholio vartojimu,
  • suklupimų ar griuvimųatvejų mažinimu(gyvenamosios aplinkos pritaikymas, medikamentinės terapijos koregavimas, pagalbinių priemonių pritaikymas, regėjimo korekcija ir kt.).

Reikėtų pažymėti, kad reikšmingai didesnė mokslinių straipsnių dalis neigia įvairiausių maisto papildų su kalciu, tam tikrų maisto produktų (pavyzdžiui, pieno ar jo produktų) vartojimą bei įvairias dietas kaip efektyvią osteoporozės profilaktikos priemonę ir jų tariamai „kaulus stiprinantį“ poveikį [30, 31, 32, 35, 38]. Jų vartojimas neabejotinai būtų efektyvus, kai tiksliai nustatomas vienos ar kitos medžiagos apykaitos sutrikimas organizme ar tiksli osteoporozę sukėlusi priežastis, kas tikrai ne visada pasiseka. Tačiau atskiruose moksliniuose straipsniuose patvirtinama, kad vitamino D stoka organizme siejama su kaulų tvirtumo sumažėjimu [35,36,37, 52]. Šis vitaminas nurodomas ir kaip svarbus veiksnys, palaikantis tinkamą stambiųjų raumenų grupių funkciją (kojų, liemens), kas gali būti svarbu griuvimų profilaktikai [5, 30, 36, 37].

Mokslinių straipsnių apžvalgą pagal Lietuvos ir užsienio literatūrą parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo pavaduotojas Remigijus Zumeras.

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode