Darom/juosta




Dievo Žodžio sekmadienį popiežius suteikė lektoriaus ir katecheto tarnystes

lektorSausio 23 dieną, trečiąjį eilinį sekmadienį, popiežius Pranciškus vadovavo Dievo žodžio sekmadienio Mišioms, kuriose pirmą kartą ir pagal naujas apeigas suteikė lektorių ir katechetų tarnystes šešiolikai pasauliečių tikinčiųjų, moterų ir vyrų, iš įvairių kraštų. Šios tarnystės susijusios su Dievo žodžiu. 

Šv. Mišių homilijoje popiežius Pranciškus kalbėjo apie du susijusius aspektus: Žodis apreiškia Dievą ir Žodis veda mus pas žmogų. Pasak Šventojo Tėvo, Mišių skaitiniai apie Dievo įstatymo knygą iškėlusį kunigą Ezrą ir apie pranašą Izaiją Nazareto sinagogoje skaitantį Jėzų mums perteikia esminį akcentą, esminę tikrovę: šventosios Dievo tautos gyvenimo ir tikėjimo kelionės centre esame ne mes su savo žodžiais. Centre yra Dievas su savo Žodžiu. Viskas prasidėjo nuo Dievo žodžio mums. Per savo žodį Dievas sukūrė Visatą, kalbėjo per pranašus. Galiausiai Žodis tapo Kūnu ir apsigyveno tarp mūsų.  

Pirmiausia Žodis apreiškia Dievą. Kokį Dievą? Savo misijos pradžioje Jėzus, komentuodamas tą konkrečią pranašo Izaijo ištrauką, skelbia, kad atėjo išlaisvinti vargšų ir prispaustųjų. Jis mums atskleidžia Dievo, kuriam rūpi mūsų skurdas ir kuris rūpinasi mūsų likimu, veidą. Dievas nėra danguje sėdintis šeimininkas, bet Tėvas, kuriam rūpi, ką veikiame. Jis nėra šaltas, atsainus ir abejingas stebėtojas, bet „Dievas su mumis“, aistringai besidomintis mūsų gyvenimu ir įsitraukiantis į jį tiek, kad verkia mūsų ašaromis. Jis nėra neutrali ir abejinga dievybė, bet Dvasia, kuri myli žmoniją, gina mus, pataria mums, užtaria mus, rizikuoja dėl mūsų. Šią gerąją naujieną Jėzus skelbia savo nustebusiems klausytojams: Dievas yra šalia ir nori rūpintis manimi, tavimi, visais. Jis nori palengvinti jus slegiančią naštą, nori sušildyti jūsų žiemų šaltyje, apšviesti jūsų apniukusias dienas, paremti jūsų neužtikrintą eiseną. 

„Jis tai daro savo žodžiu, kurį taria mums, kad įžiebtų viltį mūsų baimių pelenuose, padėtų rasti džiaugsmą mūsų liūdesio labirintuose, pripildytų viltimi mūsų vienatvės kartėlį“, – sakė popiežius ir pakvietė kiekvieno paklausti, ar tokį išlaisvinantį Dievo vaizdinį nešiojamės savo širdyje, ar, priešingai, laikome jį griežtu teisėju, kietu mūsų gyvenimo muitininku? Ar mūsų tikėjimas gimdo viltį ir džiaugsmą, ar vis dar yra prislėgtas baimės? Kokį Dievo veidą skelbiame Bažnyčioje? Gelbėtojo, kuris išlaisvina ir gydo, ar grėsmingą ir baisų, gniuždantį mus kaltės jausmu?  

„Kad mus atverstų į tikrąjį Dievą, Jėzus parodo, nuo ko pradėti: nuo žodžio. Žodis, pasakojantis apie Dievo meilę mums, išlaisvina mus iš baimių ir išankstinių nuostatų apie Dievą, kurios užgesina tikėjimo džiaugsmą“, – pažymėjo Pranciškus. Dievo žodis griauna netikrus stabus, demaskuoja mūsų projekcijas, sunaikina pernelyg žmogiškus Dievo vaizdinius ir sugrąžina mus prie jo tikrojo veido, prie jo gailestingumo. Dievo žodis maitina ir atnaujina tikėjimą: sugrąžinkime jį į savo maldos ir dvasinio gyvenimo centrą! 

Žodis veda pas žmogų

Antrasis aspektas: Žodis mus veda pas žmogų. Būtent tada, kai atrandame, kad Dievas yra gailestingoji meilė, įveikiame pagundą užsidaryti tokiame religingume, kuris susiaurėja iki išorinio kulto, nepaliečiančio ir nekeičiančio gyvenimo. Žodis verčia mus išeiti iš savęs ir susitikti su savo broliais ir seserimis kliaunantis švelnia išlaisvinančios Dievo meilės galia. Nazareto sinagogoje Jėzus mums atskleidžia būtent tai: jis yra siųstas susitikti su vargšais, o tokie esame visi, ir juos išlaisvinti. Jis atėjo ne tam, kad įteiktų taisyklių sąrašą ar vadovautų kokiai nors religinei ceremonijai. Jis eina pasaulio keliais, kad susitiktų su sužeista žmonija, paglostytų kančios išraižytus veidus, išgydytų sudaužytas širdis, išlaisvintų mus iš grandinių, įkalinusių mūsų sielas. Taip jis mums atskleidžia, koks Dievo garbinimas labiausiai patinka Dievui: rūpinimasis artimu. Rūpinimasis, o ne kietas teisimas. 

„Broliai ir seserys, Dievo žodis mus keičia“, – sakė popiežius Pranciškus, priminęs Dievo žodžio sulyginimą su į sielą įsiskverbiančiu kalaviju. Dievo žodis mus guodžia, kita vertus, jis mus provokuoja ir sukrečia, į paviršių iškelia mūsų gyvenimo prieštaravimus. Jis neleidžia jaustis ramiai, jei ramybės kaina yra neteisingumo draskomas pasaulis, už kurį visada sumoka silpniausieji. Jis neleidžia teisintis, jog viskas ir visada priklauso tik nuo kažko kito ir nuo kitų. Jis kviečia nesislėpti už „O ką aš galiu padaryti?“ Dievo žodis ragina mus veikti, suvienyti Dievo garbinimą ir rūpinimąsi žmogumi. Nes Šventasis Raštas mums duotas ne tam, kad pramogautume, lepintume save angelišku dvasingumu, bet kad išeitume susitikti su kitais, paliestume jų žaizdas.  

„Kūnu tapęs Žodis nori tapti kūnu mumyse. Jis neatitraukia mūsų nuo gyvenimo, bet įsuka į jį, į kasdienes situacijas, į mūsų brolių ir seserų kančias, į vargšų šauksmus, į smurtą ir neteisingumą, kurie žaloja visuomenę ir planetą, kad būtume ne abejingi, bet aktyvūs, kūrybingi, pranašiški krikščionys“, – sakė popiežius.  

Lektorių ir katechetų tarnysčių suteikimas

 Prieš homiliją vardais buvo pašaukti visi, kuriems popiežius šiek tiek vėliau suteikė lektorių ir katechetų tarnystes. Jie atsiliepė „Štai aš“. Lektoriaus tarnystės suteiktos šešioms moterims ir dviems vyrams, o katecheto – penkiems vyrams ir trims moterims. Jie kilę iš aštuonių kraštų Europoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje ir Afrikoje. Dėl pandeminių suvaržymų negalėjo atvykti dar du svečiai iš Afrikos.  

„Per šias pamaldas kai kurie mūsų broliai ir seserys paskiriami lektoriais ir katechetais. Jie pašaukti atlikti svarbią užduotį –tarnauti Jėzaus Evangelijai, skelbti ją, kad jos paguoda, džiaugsmas ir išlaisvinimas pasiektų visus. Tokia yra ir kiekvieno iš mūsų misija: būti patikimais skelbėjais, Žodžio pranašais pasaulyje. Todėl aistringai domėkimės Šventuoju Raštu, kaskimės gylin į tą žodį, kuris atskleidžia Dievo naujumą ir skatina mus nepavargstant mylėti kitus. Sugrąžinkime Dievo žodį į sielovados ir Bažnyčios gyvenimo centrą! Klausykimės jo, melskimės, įgyvendinkime jį“, – kvietė Šventasis Tėvas, pakvietęs vengti tiek kietumo ir griežtumo, tiek nuo tikrovės nutolusio angeliško dvasingumo pagundos.

Po homilijos jis trumpai apibūdino lektoriaus tarnystę, paragino kandidatus ją vykdyti gerai, tada, kandidatams priklaupus, sukalbėjo trumpą palaiminimo maldą, įteikė po Bibliją ir kiekvienam ištarė misijinio siuntimo žodžius. Kitais žodžiais, bet tokia pat eiga popiežius paskyrė katechetus, kiekvienam jų įteikė po kryžių. Galima pridurti, kad tai apeigos ad experimentum – skirtos tik šiai progai. (RK / Vatican News)

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode