Darom/juosta




Popiežius Romos kurijai: nuolankumas – mūsų misijos vaisingumo sąlyga

kurijai„Jei reikėtų vienu žodžiu išreikšti visą Kalėdų slėpinį, manau, labiausiai mums padėtų žodis nuolankumas“, – sakė popiežius Pranciškus ketvirtadienio rytą, per tradicinį prieškalėdinį susitikimą, kreipdamasis į savo artimiausius bendradarbius – Romos kurijos institucijų vadovus.
Kas gi yra nuolankumas? Pasak popiežiaus, – tai pokyčių, kuriuos per mūsų gyvenimo įvykius mumyse paskatina Šventoji Dvasia, rezultatas. Šį teiginį jis paaiškino bibliniu sirų karvedžio Naamano, apie kurį kalbama Antrojoje karalių knygoje, pavyzdžiu. Šis narsus karys sirgo raupsais; šarvai dengė jo silpną, pažeidžiamą žmogiškumą. Tačiau jis nusižemino, pranašo paragintas nusiėmė šarvus ir, įbridęs į Jordano upę, pasveiko. Naamano istorija mums primena, kad Kalėdos – tai metas, kai kiekvienas iš mūsų turime išdrįsti nusivilkti šarvus, nusimesti savo kaukes, socialinio pripažinimo, šio pasaulio šlovės blizgesio drabužius ir nuolankiai parodyti save tokius, kokie iš tikrųjų esame. Nes jei pamirštame savo žmogiškumą, gyvename slėpdami save po šarvais, tuomet Jėzus mums primena nepatogią ir nerimą keliančią tiesą: kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, jei jis pražudo pats save (plg. Mk 8, 36).

Pavojingiausia kiekvieno žmogaus, o ypač atsakingas pareigas tikinčiųjų bendruomenėje einančiojo tykanti pagunda yra dvasinis supasaulėjimas. Skirtingai nuo visų kitų pagundų, sunku ją demaskuoti, nes dažniausiai ją dengia daug kitų raminančių dalykų: einamų pareigų svarba, liturgija, doktrina, pamaldumas. Šia proga popiežius priminė, kad jau savo pontifikato pradžioje paskelbtame apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium jis įspėjo Bažnyčios ganytojus, kad nesielgtų, kaip dažnai elgiasi nugalėti generolai, kuriantys su realybe prasilenkiančius planus. Neturime neigti savo, kaip Bažnyčios, istorijos, kuri yra šlovinga tiek, kiek ji yra pasiaukojimo, vilties, kasdienės kovos, pasišventimo ir tarnavimo istorija. Neturime prarasti ryšio su kančios tikrove. „Nuolankumas – tai sugebėjimas būti žmogumi, kuris nepuola į neviltį, bet, realistiškai žiūrėdamas į gyvenimą, sugeba išsaugoti džiaugsmą ir viltį. Viešpats myli ir laimina šitaip suvokiamą mūsų žmogiškumą. Nuolankumas – tai supratimas, kad neturime gėdytis savo pažeidžiamumo.“
„Visi žinome, kad nuolankumo priešingybė yra išdidumas“, – tęsė Pranciškus ir priminė pranašo Malachijo eilutę, kuri padeda suprasti, kuo skiriasi nuolankiųjų ir išdidžiųjų keliai: „Visi įžūlieji ir nedorėliai bus ražiena, – ateinanti diena juos taip sudegins, kad nepaliks nei šaknų, nei daigų“ (3, 19). Pranašas pasitelkia išraiškingą įvaizdį: tie, kurie gyvena puikybe, neteks svarbiausių dalykų – ryšio su praeitimi ir ateitimi. Šaknys byloja apie mums gyvybiškai svarbų ryšį su praeitimi, iš kurios semiamės išminties, kad galėtume gyventi dabartyje. Daigai – tai dabartis, kuri tampa rytojumi, ateitimi. Taigi išdidusis, užsidaręs savo mažame pasaulyje, neturi nei praeities, nei ateities. Tuo tarpu nuolankus žmogus gyvena atsimindamas praeitį ir kurdamas ateitį, gyvena su džiaugsmingu ir vaisingu atvirumu.
Šia prasme krikščionys suvokia ir savo Tradiciją, ištikimybę savo šaknims. Tai ne praeities šlovinimas, bet širdyje nuolat išgyvenamas susigrąžinimas to, kas buvo prieš mus, kas vyko mūsų istorijoje ir atvedė mus iki čia ir dabar. Tačiau kad atmintis mūsų neįkalintų praeityje, turime suprasti, kad esme pašaukti vis kurti, gimdyti. Nuolankiam žmogui rūpi ne tik praeitis, bet ir ateitis, nes jis moka žvelgti į ateitį, į daigus, su dėkingumo kupina atmintimi. Nuolankus žmogus eina pirmyn; išdidusis – kartoja vis tą patį, tampa griežtas ir uždaras, jaučiasi saugus tik su tuo, kas jam nuo seno pažįstama, bijo naujovių, nes negali jų kontroliuoti. Visi esame pašaukti į nuolankumą, esame pašaukti atminti ir kurti, esame pašaukti saugoti šaknis ir puoselėti daigus, sakė Pranciškus.
Toliau savo kalboje Šventojo Sosto institucijų vadovams popiežius perėjo prie spalio 17 d. visoje Bažnyčioje pradėtos sinodinės kelionės, kuri truks ateinančius dvejus metus. Ir šiame kontekste nuolankumas yra labai svarbi dorybė, padedanti susitikti ir vieniems į kitus įsiklausyti, kalbėtis ir suprasti. Pranciškus linkėjo, kad šis Bažnyčios gyvenimo tarpsnis visiems būtų vaisinga dvasinė patirtis, besivadovaujant šv. Pauliaus Laiške efeziečiams išsakytu įsitikinimu, kad visi esame vieno Dievo vaikai – „Dievo, kuris yra visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose“ (Ef 4, 6).

Popiežius pabrėžė, kad visų pirma turime gerai įsisąmoninti žodį „visi“. Reikia atmesti klerikalizmą, tai yra pagundą galvoti apie Dievą, kuris kalba tik vieniems, o kiti turi tik klausytis ir daryti, kas jiems liepiama. Sinodas – tai suvokimas ir patirtis, kad visi esame didelės tautos – šventosios tikinčiosios Dievo tautos – nariai. Sinodiškumas – tai stilius, kuriuo visų pirma turi pasižymėti tarnaujančiųjų Romos kurijoje darbas. Kurija, sakė popiežius, yra ne tik logistinė ir biurokratinė priemonė, padedanti visuotinei Bažnyčiai, bet ir pirmasis organizmas, pašauktas liudyti savo gyvenimo ir darbo pavyzdžiu. „Jei Dievo žodis visam pasauliui skelbia neturto vertę, mes, kurijos nariai, turime pirmieji atsiversti ir duoti santūrumo pavyzdį. Jei Evangelija skelbia teisingumą, mes turime pirmieji stengtis gyventi skaidriai. Jei Bažnyčia eina sinodiniu keliu, mes pirmieji turime duoti kitokio darbo, bendradarbiavimo, bendrystės stiliaus pavyzdį. Tai įmanoma tik einant nuolankumo keliu“, – sakė Pranciškus.
Baigdamas kalbą savo bendradarbiams, popiežius prašė, kad blaiviai atsimindami savo žmogiškąjį pažeidžiamumą, jie ryžtingai atmestų supasaulėjimo logiką, kuri įkalina dabartyje, verčia užmiršti šaknis ir nesirūpinti daigais. „Mokykimės Kūdikėlio Jėzaus nuolankumo. Tai Kalėdų pamoka – nuolankumas yra didžioji tikėjimo, dvasinio gyvenimo, šventumo sąlyga.“ (jm / Vatican News)

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode