Darom/juosta




Popiežius: Evangelijų žinia aiški – Jėzaus gimimas yra visuotinis įvykis

aiski„Šiandien, likus kelioms dienoms iki Kalėdų, norėčiau kartu su jumis prisiminti įvykį, kurio istorija negali nepaminėti: Jėzaus gimimą“, – gruodžio 22 dienos bendrojoje audiencijoje sakė popiežius Pranciškus.

Vykdydami imperatoriaus Cezario Augusto visuotinio gyventojų surašymo dekretą, Juozapas ir Marija iš Nazareto vyko į Betliejų. Vos tik atvykę, jie ieško vietos, kur galėtų apsistoti, nes Marija turėjo netrukus gimdyti. Deja, vietos neatsirado. Todėl Marija turėjo gimdyti tvartelyje (žr. Lk 2, 1–7). 

Pagalvokime: Visatos Kūrėjui nebuvo vietos! Galbūt jau tai pranašavo, ką vėliau sakys evangelistas Jonas: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.“ (Jn 1, 11); ir tai, ką pasakys pats Jėzus: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9, 58).

Apie Jėzaus gimimą piemenims pranešė angelas. Išminčiams kelią į Betliejų parodė žvaigždė (žr. Mt 2, 1. 9–10). Angelas yra Dievo pasiuntinys. Žvaigždė mums primena, kad Dievas sukūrė šviesą (Pr 1, 3) ir kad tas Kūdikis bus „pasaulio šviesa", kaip jis pats save vadino (žr. Jn 8, 12. 46) – „tikroji šviesa [...], kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9), kuri „spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 5). 

Piemenys įkūnija Izraelio vargšus, nuolankius žmones, kurie gyvena suvokdami savo stoką ir būtent dėl to labiau nei kiti pasitiki Dievu. Jie pirmieji pamato žmogumi tapusį Dievo Sūnų ir šis susitikimas juos iš esmės perkeičia. Evangelijoje rašoma, kad jie grįžo „garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta“ (Lk 2, 20).

Aplink kūdikėlį Jėzų taip pat matome išminčius (žrMt 2, 1–12). Evangelijose nesakoma, ar tai tikrai buvę karaliai, nenurodomas nei jų skaičius, nei vardai. Tikrai žinome, kad jie buvo iš tolimos šalies Rytuose (Persijos, Babilono ar pietų Arabijos). Jie išvyko ieškoti žydų Karaliaus, kurį savo širdyse sutapatino su Dievu – sakė, kad nori jį garbinti. Išminčiai atstovauja pagonių tautoms, įkūnija tuos, kurie bėgant amžiams ieškojo Dievo ir leidosi į kelią, kad jį rastų. Jie taip pat įkūnija turtinguosius ir galinguosius, bet tik tuos, kurie nėra troškimo turėti vergai, kurie nėra tarsi turimi daiktų, kuriuos, jų manymu, jie turi.

Evangelijų žinia aiški: Jėzaus gimimas yra visuotinis įvykis, susijęs su visais žmonėmis.

„Brangūs broliai ir seserys, tik nuolankumas yra kelias, vedantis mus pas Dievą, ir kartu, būtent todėl, kad veda mus pas Dievą, jis taip pat veda mus prie esminių gyvenimo dalykų, prie jo tikrosios prasmės, prie patikimiausios priežasties, dėl kurios verta gyventi“, – sakė popiežius Pranciškus prieškalėdinėje katechezėje.

Tik nuolankumas atveria mus tiesos, tikro džiaugsmo, iš tiesų vertingo žinojimo patirčiai. Be nuolankumo esame tarsi atkirsti nuo Dievo ir savęs pačių supratimo. Turime būti nuolankūs, kad suprastume save ir juolab Dievą. Pagal pasaulio logiką išminčiai galėjo būti didžiūnai, bet jie pasidarė maži, nuolankūs, ir būtent todėl jiems pavyko rasti Jėzų ir jį atpažinti. Jie nuolankiai priima ieškojimo, keliavimo, prašymo poreikį, rizikos, klaidos galimybę... 

Kiekvienas žmogus savo širdies gilumoje yra pašauktas ieškoti Dievo. Visi mes jaučiame tam tikrą vidinį nerimą ir mūsų darbas yra jo neužgesinti, bet leisti augti Dievo ieškojimo nerimui. Ir su jo malone galime jį rasti. Sava mums tetampa šv. Anzelmo (1033–1109) malda: „Viešpatie, išmokyk mane ieškoti tavęs. Pasirodyk, kai tavęs ieškau. Aš negaliu tavęs ieškoti, jei tu manęs neišmokysi kaip, ir negaliu tavęs rasti, jei tu pats man nepasirodysi. Tegul ieškosiu trokšdamas tavęs ir trokšiu ieškodamas tavęs! Tegul tavęs ieškodamas tave surasiu ir suradęs tave mylėsiu!“ (Proslogionas, 1).

„Brangūs broliai ir seserys, norėčiau pakviesti visus vyrus ir moteris į Betliejaus grotą pagarbinti žmogumi tapusį Dievo Sūnų. Kiekvienas teprisiartina prie prakartėlės, namuose ar bažnyčioje, ir pabando jį vidujai pagarbinti: „tikiu, kad esi Dievas, kad šis vaikelis yra Dievas. Prašau suteikti man nuolankumo malonę, kad tai suprasčiau““, – kalbėjo Pranciškus. – „Pirmoje eilėje norėčiau pastatyti vargšus, kuriuos, kaip ragino šventasis Paulius VI, „turime mylėti, nes, tam tikra prasme, jie yra Kristaus sakramentas; Su jais – alkanais, ištroškusiais, ištremtais, nuogais, sergančiais, įkalintais – jis panorėjo mistiškai susitapatinti. Turime jiems padėti, turime kentėti kartu su jais ir sekti paskui juos, nes neturtas yra patikimiausias kelias į visišką Dievo karalystės įsigijimą“ (1969 m. gegužės 1 d.).“ 

Anot Šventojo Tėvo, turime paprašyti nuolankumo kaip malonės: „Viešpatie, kad nebūčiau išpuikęs, pakankamas pats sau, nemanyčiau, jog esu visatos centras. Padaryk mane nuolankiu“. Be nuolankumo nerasime Dievo, tik save pačius. Nes žmogus be nuolankumo prieš save turi tik veidrodį, o ne horizontą. „Prašykime Viešpaties sudaužyti šį veidrodį ir leisti pažvelgti toliau, į horizontą, kur Jis yra“, – sakė popiežius Pranciškus. Viešpats tesuteikia nuolankumo malonę ir džiaugsmą.

„Tada norėčiau palydėti į Betliejų, kaip žvaigždė lydėjo išminčius, visus tuos, kurie nejaučia religinio nerimo, kurie nekelia Dievo klausimo ir net kovoja su religija, visus tuos, kurie nepelnytai vadinami ateistais“, – tęsė popiežius. – „Norėčiau jiems pakartoti Vatikano II Susirinkimo žinią: „Bažnyčia tiki, kad Dievo pripažinimas jokiu būdu neprieštarauja žmogaus orumui, nes šis orumas savo pagrindą ir ištobulinimą randa būtent Dieve. (...) Bažnyčia puikiai žino, kad jos žinia atitinka slapčiausius žmogaus širdies troškimus“ (Gaudium et spes, 21).

Grįžtame namo su angelų palinkėjimu: „žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“. Visada prisiminkime, kad „ne mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo (...). Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo." (1 Jn 4, 10.19).

Tai yra mūsų džiaugsmo priežastis: žinoti, kad esame mylimi be jokių nuopelnų, kad Dievas meilėje visada eina pirmas, kad jo meilė yra tokia konkreti, jog tapo Kūnu ir apsigyveno tarp mūsų. Ši meilė turi vardą ir veidą: Jėzus yra vardas ir veidas tos meilės, kuri yra mūsų džiaugsmo pagrindas.

„Broliai ir seserys, linkiu jums linksmų, gerų ir šventų Kalėdų. Bus sveikinimų, šeimos susibūrimų, tai visada gražu. Bet taip pat linkiu žinojimo, kad Dievas ateina pas mane, dėl manęs. Kiekvienas sau tepasako – Dievas ateina dėl manęs. Taip pat žinojimo, kad Dievo ieškojimui, atradimui, priėmimui reikia nuolankumo. Reikia nuolankiai priimti malonę, kuri sudaužo tuštybės, išpuikimo, žiūrėjimo į save veidrodį. Žiūrėkime į Jėzų, į horizontą, į pas mus ateinantį Dievą, kuris paliečia širdį viltį žadinančiu nerimu. Laimingų ir šventų Kalėdų!“ – atsisveikino popiežius Pranciškus su bendrosios audiencijos dalyviais. (RK / Vatican News)

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode