Darom/juosta




Šv. Juozapo pamoka: kaip įsimylėjimas tampa brandžia meile

pamoka 1Trečiadienio katechezėje popiežius Pranciškus pratęsė katechezių ciklą apie šv. Juozapą ir komentavo Evangelijos pagal Matą eilutes. Šv. Juozapas vadinamas teisiu ir pažadėtuoju Marijos vyru. Ką tai reiškia? Ką tai šiandien gali pasakyti sužadėtiniams, neseniai susituokusiems?
Daug pasakojimų apie šv. Juozapą, priminė Pranciškus, išliko vadinamosiose apokrifinėse Evangelijose. Jie nėra blogi, priešingai, gražūs, tačiau tai atsakas į krikščioniško pamaldumo troškimą užpildyti tuos dalykus, apie kuriuos kanoninėse Evangelijose nėra daug kalbama. Apokrifiniai pasakojimai nėra Dievo Žodis, skirtingai nuo kanoninių Evangelijų, kuriose glūdi visos tikėjimui ir krikščioniškam gyvenimui reikalingos esminės tiesos.

Štai kaip rašo evangelistas Matas: „Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti“ (Mt 1, 18–19).

Reikia prisiminti senojo Izraelio vedybų papročius. Santuoką sudarė dvi fazės. Pirmoji – tai oficialus pažadas, tarsi susižadėjimas. Nors moteris dar metus likdavo gyventi su tėvais, ji jau buvo laikoma pažadėtojo vyro žmona. Antrąją fazę sudarė šventiškas, iškilmingas persikėlimas iš tėvų namų į vyro namus. Tad faktas, kad Marija tapo nėščia prieš pradedant gyventi kartu, galėjo reikšti, jog ji nebuvo ištikima. Tad buvo galima ar net privaloma ją įskųsti, o įstatymas už tai numatė mirties bausmę užmėtant akmenimis (Įst 22, 20–21). Tiesa, vėliau užmėtymo akmenimis buvo atsisakyta, paliekant civilines ir baudžiamąsias sankcijas.

Evangelija sako, kad Juozapas buvo teisus, nes pakluso įstatymui. Tuo pat metu meilė Marijai, pasitikėjimas ja pasiūlė būdą, kuris atsižvelgtų ir į įstatymą, ir į nuotakos garbę: „tylomis ją atleisti“, be triukšmo, be viešo pažeminimo, be teismo ir atkeršijimo. Toks buvo Juozapo šventumas.

Bet, tęsia pasakojimą evangelistas Matas, „kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“.

Taigi, į Juozapo įžvalgas įsiterpė Dievo balsas, kuris apreiškė kai ką daugiau, nei jo paties teisumas ar teisingumas. Ir mums, pažymėjo Pranciškus, labai svarbu stengtis gyventi teisingai, tačiau tuo pat metu jausti, kad reikia Dievo pagalbos, platesnio žvilgsnio į gyvenimo aplinkybes. Dažnai jaučiamės įkalinti to, kas įvyko, nelaimių, bjaurių dalykų kaliniai. Tačiau būtent už dramatiškiausių gyvenimo aplinkybių slepiasi Apvaizda, kuri palengva apšviečia ir suteikia joms, taip pat ir skausmui, prasmę. Negerai užsidaryti skausme, gyventi apkartusia širdimi.

„Norėčiau stabtelėti prie vieno Evangelijoje pasakojamos istorijos akcento, kuris mums dažnai praslysta pro akis“, – sakė popiežius Pranciškus. Anot jo, galime įsivaizduoti, kokias svajones puoselėjo Marija ir Juozapas po sužadėtuvių apie savo gyvenimą, apie savo ateitį. Bet kai Dievas taip nelauktai įsikišo į jų gyvenimą, abu atvėrė širdis naujai tikrovei, nors iš pradžių nebuvo lengva.

„Brangūs broliai ir seserys, dažnai mūsų gyvenimas nevyksta taip, kaip jį įsivaizdavome. Ypač meilės santykiuose mums sunku pereiti nuo įsimylėjimo iki brandžios meilės logikos“, – sakė popiežius, pakvietęs gerai pamąstyti apie jaunavedžius. Įsimylėjimą dažnai lydi tam tikras svaigulys, įsivaizduojama tikrovė, neatitinkanti realių faktų. Tačiau kai įsimylėjimas ir jo lūkesčiai išsisemia, gali prasidėti tikra meilė. Mylėti nereiškia tikėtis, kad kitas žmogus ar gyvenimas atitiktų mūsų įsivaizdavimą, bet visiškai laisvai prisiimti atsakomybę už gyvenimą tokį, koks jis yra. Tokia yra Juozapo pamoka mums.

Popiežius priminė epizodą iš Evangelijos pagal Joną, kuriame pasakojama apie įstatymo žinovų užuominą Jėzui, kad jų kilmė „ne tokia“. Ko gero jie žinojo apie Marijos nėštumą ir tokiu būdu norėjo jam įkąsti. Pasak popiežiaus, jam tai vienas iš bjauriausių epizodų.

Juozapas pasirinko ir priėmė gyvenimą tokį, koks jis yra: nuotaką, kuri jau laukėsi sūnaus. Iš įsimylėjimo jis perėjo į brandžios meilės logiką.

„Sužadėtiniai krikščionys kviečiami liudyti tokią meilę, drįstančią iš įsimylėjimo virsti brandžia meile. Tai reiklus pasirinkimas, kuris nesukausto gyvenimo, bet sustiprina meilę, kad ji ištvertų laiko išbandymus“, – sakė Pranciškus. Pasak jo, tiesa, kad įsimylėjimo romantiką ištirpdo kasdienybė, darbas, rūpestis vaikais. Ar tai reiškia, kad nelieka ir pačios meilės? Ne, lieka brandi meilė. Taip pat gali atsitikti, kad susipykstama, kad keliamas balsas, kad sudūžta kokia lėkštė. Tačiau tai vyksta, ko gero, nuo Adomo ir Ievos laikų, tai kasdienė duona. Tačiau ką daryti, kad pyktis nepakenktų santuokiniam gyvenimui? Neužbaigti dienos be susitaikymo, be susitaikinimo ženklo ar žodžio. Šaltasis karas kitą dieną yra labai pavojingas. Nereikia leisti, kad nauja diena prasidėtų karu. Tai labai padės santuokiniam gyvenimui. Perėjimas iš įsimylėjimo į brandžią meilę yra reiklus, bet tokiu keliu turime eiti, kvietė Šventasis Tėvas, katechezę užbaigęs malda į šv. Juozapą. (RK / Vatican News)

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode