Parama dėkojame




Sprogimas

Ir aš iš Mažeikių...

Saulei tekant parke. Saulei leidžiantis – parke

Senasis Mažeikių parkas. Vaizduotėje išliko labai aiškus ryto paveikslas: pro retas pušis iš už dailiai surikiuotų nuosavų namukų pareina saulė. Skleidžia spindulius pro šakas, pro pušų stuomenis, atsispindi prūdelyje, kurio krantai stačiakampiai – lyg liniuote nubrėžti. Vienas kitas retas laukinis krūmelis. Įsibėgėjęs pavasaris ar ankstyva vasara. Rytas. Šešta valanda. Į medį atremtas dviratis. Per kelis žingsnius nuo jo – žmogelis. Tai tada man atrodė – žmogelis. Liesas. Lengvu lietpalčiu apsivilkęs. Ir plėsčioja lyg paukštelis nebepajėgdamas pakilti ir skristi... Sportavo senolis. Jo sportas, jo mankšta jau nebebuvo uždegantis veiksmas. Jau nebe. Tik šiokie tokie judesiai. Jau ne ta energija, kurią skleisdavo jaunystė...

Kurią spinduliavo sportiški vaikinai. Kartais atrodydavo, kad senolis labiau kalbasi su saule, rankomis rodydamas jai tam tikrus ženklus. Veidas visada buvo giedras, lyg su pačia Laime jis kalbėtųsi... Bet tada man tas lietpalčio plazdėjimas lyg kažką primindavo... Beje, kas po tuo lietpalčiu – kiek ten to sportiško kūno – taip nė karto neteko pamatyti. Todėl kartais ir šmėsteldavo mintis, kad plazdantis ploščius primena... vėjo blaškomą daržo baidyklę. Štai toks nepadorus palyginimas rasdavosi eiklios dvidešimtmetės galvoje. Vėliau sužinojau, kad tai buvo ilgametis ir labai garbingas Mažeikių pedagogas. Pavardės niekaip neprisiminsiu. Jau tuomet, 1968 metais, jis buvo senokai nebedirbantis, bet gyvenantis pagal įprastą viso gyvenimo ritmą: dieną pradėti anksti, tuo pačiu laiku, kas rytą mankšta gryname ore. Toliau – jei nebe darbas, tai savišvieta. Neprisimenu ryto, kad vis toje pačioje vietoje neplazdėtų ploščius ar laisvas ilgas švarkelis... Na, tikrai ne sportinė apranga. Beje, gerų vilnonių treningų labai trūko, nepigiai kainavo. Žmogus nereiklus, rengėsi tai, ką turėjo. O jo veido švytėjimą bandau dabar prisiminti – lyg įkvėpimo gauti.

Teisingai supratote – kas rytą šeštą valandą parkas! Ir tikriausiai kilo klausimas, nejaugi ir toji dvidešimtmetė ten kas rytą buvo? Ką ji veikė? Taip, gyvenant Mažeikiuose man buvo devyniolika, dvidešimt (sukakus dvidešimt vieniems, jau ir nebedirbau, išvykau mokytis). Kas rytą sportavau senajame Mažeikių parke! Be penkių šeštą ant gatvės kampo susitikdavome su drauge Vida Stepušaityte ir abi nurisnodavome į parką. Lengvas krosiukas ratu aplink parką. Paskui mankštos pratimai. Nusiskaninimui – keliolika minučių padaužyti badmintono kamuoliuką... Tada vėl ristele namo. Abi gyvenome netoli, toje pačioje Birutės gatvėje. Pargrįžus namo sekė mano mieląją Bronelę visą laiką šiurpinusi procedūra: bėgdavau į šulinį pasisemti vandens – kad kuo šaltesnis! – ir plačiam bliūde gerai išsiprausti. Tada gardūs Bronelės paruošti pusrytukai – ir į darbą, į Mažeikių rajono laikraščio redakciją.

Toji kasrytinė mankšta Mažeikių parke liko visam gyvenimui – lyg kokie tvirti pamatai, ant kurių galima vis naują, vis kitą pastatą statyti. Tas pora metų įgudino sportuoti sau, dėl sveikatos, dėl savijautos visą amžių. Beje, buvau baigusi sporto atžvilgiu puikią Nevarėnų vidurinę mokyklą. Ten gavau puikius įgūdžius. Nevarėnai yra pakeliui tarp Telšių ir Mažeikių. Dabar, kai jau pati senokai nebedirbu, esu pensininkė, ir kai vis tiek bent kažkiek sportuoju, jau su ypatinga pagarba prisimenu tą rytinį Mažeikių parko senolį su ploščiumi. Jis liko lyg koks amžinasis šauklys – ar pasivysi mane ištverme, protu, disciplinuotumu. Nepasivysiu. Bet visada žinosiu, kad buvo ir tebėra pavyzdys, į ką lygiuotis: veidas visada nuotaikingas, suk jį į saulę! Pasveikink kiekvieną dieną su džiaugsmu. Su judėjimo džiaugsmu! Gal Mokytojas tuomet, sportuodamas atokiai, nujautė mūsų, jauniklių, nuomonę apie jį. O būdamas puikus pedagogas tikriausiai nujautė ir tai, kad po tam tikro laiko kitaip viską vertinsime, kitaip galvosime. Ir buvo teisus! Tikrieji pedagogai, dirbę patį svarbiausią darbą tautai, niekada iš savo pareigų „neišeina“. Gaila, kad tokių ne taip jau daug pasisekė sutikti.

O mankšta Mažeikių parke vykdavo gal net didokai kolektyvinė... Lyg tai. Bet per mano tas porą vasarų jau ne taip daug sportuodavo. Tačiau sportuodavo. Vis ateidavo kelios gydytojos. Viena aktyvi lyg tai pavarde Zapustaitė. Įvairesnių mankštos pratimų parodydavo. Vieną ir dabar gerai prisimenu: sėdint kojas aktyviai abiem rankom įtrinti – nuo pėdų iki viršaus.. Atsinešdavo paklotus. Prisimenu ir gydytoją Stefaniją Žilinskaitę. Šneki buvo. Kartą atsiliepėme į jos kalbą apie dušą... Kad ji maudosi po dušu iš mankštos grįžusi. Bene dar ir savas namas... Dabar sunku beįsivaizduoti tokį faktą, kad dušas tais laikais buvo kažkas tokio... Nebuvo dušų. Retai kas tai teturėjo. Labai retai. Prausdavomės plačiame dubenyje. Įsidrąsinau kieme, sodelyje už krūmų uždangos, praustis. Su drauge prašnekom, kaip gerai – dušas!.. O gydytoja Žilinskaitė atsiliepė taip, kad iki šiol prisimenu: atiduodu jums dušą, atiduodu namus, tik jūs duokit man savo metus... Tuomet ji jau buvo pagyvenusi. Ir jos draugės, kurios sportavo parke, taip pat pagyvenusios. Sportuodavome su labai pakilia nuotaika, su linksmais juokeliais. Net lietus netrukdydavo. Pagalvoju dabar: kaip šios gydytojos atsakingai žiūrėjo į savo darbą: palaikyti savo sveiką savijautą, sveiką nuotaiką. Dirbti ties tuo. Juk gydytojo darbas sunkus: vien aimanos ir aimanos. Ir kiekvieno paciento vos ne „smurtinis“ reikalavimas jam viską atlikti išskirtinai geriau... Ar ne dėl to visi vokeliai ir kykiukai. Tai irgi alina gydytojus. Todėl rytinis sportas gaiviame vasaros parke – puikus stiprybės užtaisas ilgam.

* * *

Vasaros vakarais į parką taip pat rinkdavosi daug mažeikiškių. Dažnokai vykdavo renginiai „dramblio būdoje“. Ir šokiai. Šokiai „dramblio būdoje“ ant nedažytų grindų. O erdvumas, o aukštumas salės! Tam ir vardas „dramblio būda“. Ji veikdavo tik šiltuoju metų laiku. Lengvų konstrukcijų, medinė. Iš visų parko kampų takais takeliais „dramblio būdos“ link rinkdavosi mūsų laikų jaunimas. Po bet kokio koncerto būdavo ir šokiai. Atrodo, kad net kelis kartus per savaitę šokiai vykdavo. Ant nedažytų grindų valsą suktis ne taip paprasta... O šoko mūsų laikų jaunimas puikiai! Jei prisimenu, išsiskirdavo tiesus kaip lendrė Augustas Ligeikis. Šaunus Mažeikių vaikis! Baltaplaukis. Vilkėdavo gerai į kantą išlygintą kakavos spalvos kostiumą. Kakavinį! Tokio niekas nebuvo nė matęs! O Ligeikis turėjo! Prie šviesių plaukų ir itin sportiškos laikysenos tai taip tiko! Pačios akys krypsta į tai... Drabužių tuomet labai trūko. Siuvėjos buvo užverstos prašymų. Ir pagarba drabužiui buvo ypatinga. Jeigu kelnių kantas nelabai išlygintas – prastas vaikis! Tai ir lygindavo, prosydavo, stengdavosi būti šaunūs – pagal mūsų meto šaunumo supratimą. Beje, jei nesportuodavo – nelabai šaunus... Sportas buvo labai populiarus. Kai pasižiūriu į dabartinius šleivojančius, iš automobilių besiropščiančius moksleivius – taip jų gaila, taip gaila... O panelėms tada madingi ėmė būti visokie „nestandartiniai“ auskarai – dirbtinės gėlės žiedas ar kas nors panašaus... Tai turėjo būti priderinta prie bliuskelės. Dažydavosi merginos mažai ir labai nedaugelis. O sportavo daugelis. Idealizuojame gal savo jaunystę. Bet kiti tada ir buvo idealai. Tikrai kiti. Po kiek nors laiko baigsis tas visuotinas neseniai praėjusio gyvenimo dergimas. Kas gimėme „po visko“ ir augome beveik nieko nežinodami, mes matėme daug pažangių dalykų, kurių iš tiesų ilgimės. Ilgimės ir atjaučiame pagležusius, aptukusius savo anūkų amžiaus vaikus ir vaikinus.

Janina ZVONKUVIENĖ

Nuotraukoje: Senasis Mažeikių parkas rytą. Mankštos draugė Vida Stepušaitytė. Matyti tvenkinys ir ryto atspindžiai jame. 1968 m.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode