Visi, kas nori prisiliesti prie senosios Viekšnių vaistinės šeimininkės, pirmosios Viekšnių muzikos mokytojos Sofijos Ueiskytės Kontrimienės-Aleksandravičienės nepaprastos asmenybės gyvenimo akimirkų, šeštadienį kviečiami į Viekšnių vaistinės muziejuje organizuojamą 125-ųjų gimimo metinių minėjimą.
Šaknys – Kaukaze
Sofija Ueiskytė-Kontrimienė-Aleksandravičienė gimė 1890 m. Kaukaze. Jos tėvas Edvardas Ueiskis dirbo buhalteriu geležinkelio stotyje ir sėkmingai įsigijo žemės sklypą netoli Baku. Tame sklype pasirodė esą, vienų teigimu, aukso, kitų – naftos, tačiau bet kuriuo atveju šeima ženkliai praturtėjo ir Sofijos tėvas tapo banko direktoriumi. Šeimos puiki finansinė padėtis leido suteikti vaikams patį geriausią išsilavinimą, tad ir auganti Sofija gavo viską, kas priklausė pagal tėvų padėtį: muzikos ir šokių pamokas, auklę – vokietę ir auklę – prancūzę. Bet ir pati mergina buvo neeilinių gabumų: aukso medaliu baigė Jekaterinodaro gimnaziją, buvo gabi matematikė, puikiai tapė, tačiau vis dėlto pasirinko muzikės kelią ir išvyko studijuoti į Varšuvos konservatoriją, fortepijono klasę.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Kiekvieną vasarą Sofijos motina su vaikais važiuodavo į kurortą kažkur už Volgos, stepėse. Visi ten gerdavo nuo visų ligų gydantį kumysą. Būtent tame kurorte mergina susipažino su jaunu karo gydytoju, Žemaitijos bajorų palikuoniu Edvardu Kontrimu. Reikia įsivaizduoti, kokie jausmai įsiplieskė tarp jaunuolių, jeigu po dviejų savaičių žemaitis gydytojas pasipiršo. Suprantama, kad Sofijos tėvas nepatikliai sutiko žinią apie tokias greitas sužadėtuves, tačiau susipažinęs su būsimuoju žentu liko labai patenkintas ir palaimino jaunųjų sąjungą.
Įvyko prašmatnios vestuvės: didžiulis pokylis, glėbiai sveikinimų ir telegramų, pulkas svečių. Tėvas įteikė jauniesiems dokumentą, liudijantį apie Sofijos kraitį. Vyras vėliau jai prisipažino, jog nebūtų drįsęs net prieiti, jeigu būtų žinojęs, kokia ši esanti turtinga. Tačiau viską nustelbė tėvų dovana – vėrinys iš 14 brilijantų.
Gyvenimo smūgiai
Kaip ir visų įsimylėjusiųjų gyvenimo pradžia būna svaigi, taip ir Sofijos bei Edvardo negąsdino nei tarnystė Kuške prie Afganistano sienos, kur E. Kontrimas dirbo karo gydytoju, nei su nepatogumais susijusi buitis. Jaunoji ponia Sofija mokėjo ne tik puikiai skambinti, bet ir talentingai piešė, meniškai siuvinėjo, be priekaištų lygino ir buvo puiki kulinarė, tad pirmagimė Jadvyga jaunos šeimos džiaugsmą tik padidino.
Deja, prasidėjęs I Pasaulinis karas kaip ir visiems žmonėms, taip ir S. bei E. Kontrimams atnešė tik negandas ir skausmą. Vyrą mobilizavo, iš kur jis grįžta sužeistas ir visam laikui lieka silpnos sveikatos. Sofija su šeima glaudžiasi pas tėvus Kaukaze, bet prasideda revoliucija ir suima tėvą bei vyrą. Į namus įkraustė būrį svetimų žmonių. Gimsta ir miršta sūnelis.
Galiausiai artimieji paleidžiami ir Edvardas ragina visus vykti Lietuvon. Ponia Sofija prisimindavusi, kad jos pirmasis išmoktas lietuviškas žodis buvo ,,važiuoti“. Sofija pagimdė dar vieną sūnelį Bogdaną. Taigi galiausiai keturi Kontrimai ir Sofijos tėvai išsiruošė Lietuvon. Kelionės metu vagonuose siautė šiltinė, tad daktaras su žmona slaugė ligonius. Lietuvos pasienyje Ueiskių į Lietuvą neįleido, tad jie pasuko pas tolimus giminaičius Lenkijon, o Kontrimai parvažiavo į Edvardo tėvų dvarą Birbiliškėse.
Po kurio laiko daktaro šeima apsigyveno Viekšniuose, gydė žmones tik, deja, ir paties sveikata vis prastėjo ir 1920 m. Sofija palaidojo mylimą vyrą.
Ašaromis vaikų nepamaitinsi
Suprasdama, kad ašaromis sotus nebūsi ir nevalia pasikliauti vien gerų žmonių pagalba, ponia Sofija ėmė privačiai mokyti muzikos, atidarė vaikų darželį Viekšnių pirklių žydų vaikams. Vyresniąją dukrą išsiuntė į Lenkiją bevaikei tetai, kad ši užaugintų ir išmokslintų. Tuo tarpu į tėvo vaistinę baigęs Kauno universitete chemijos-farmacijos studijas dirbti provizorium grįžo Juozas Aleksandravičius. Inteligentiška moteris patraukė jaunojo vaistininko akį ir netrukus ponia Sofija tapo ponia Aleksandravičiene. Kaip prisimenama, jai jis buvo atrama ir užuovėja, o ji jam – likimo dovana. Ponia vaistininkienė talkino savo vyrui vaistinėje ir tvarkė namų ūkį: prižiūrėjo minkomą ir kepamą duoną, dešrų darymą, kiaulių skerdimą, daržus ir kopūstų raugimą. O juk vaistininkas buvo vienas iš svarbiausių žmonių miestelyje, tad čia nuolat viešėdavo įvairių svečių, kuriuos reikėjo vaišinti: „Ponia Sofija dievino svečius. Nerūpestingą juoką, muziką. Gal dėl to, kad bebuvo likę vieninteliai palydovai iš jos nuostabios, nerūpestingos jaunystės.“
Ir vėl likimo išbandymai
Su antruoju vyru ponia Sofija susilaukė irgi dviejų vaikų: Sofijos ir Edvardo. Berniukas gimė sunkus invalidas ir tai buvo neišgydomas skausmas motinai. Negana to 1940 metais užgriuvę okupantai suėmė vyrą ir uždarė Mažeikių kalėjime. Teko nugalėti baimę ir į muzikės rankas pasiėmus vadeles važinėti įkalintojo lankyti. Ačiū Dievui, bėda praslinko – vyro neišvežė, nesušaudė, frontas atsitraukė, bet čia užgriuvo nauja nelaimė – už pogrindinę veiklą į Magadaną buvo ištremtas mylimas sūnus Bogdanas. Beje, tremty atsidūrė ir jauniausias brolis, o vyrenysis – Lenkijos armijos karininkas – jau ilsėjosi Baltosios jūros dugne. Deja, likimas negailėjo silpnos Sofijos širdies – sūnus Bogdanas (Bagdonas) 1957 m. Magadane mirė. Artimieji pasakoja, kad nuo tada S. Aleksandravičienė nebeprisilietė prie pianino klavišų.
Negailėjo ponia Sofija savo meilės dukrai Zosytei, sūneliui Edvardui, augintinei Danutei, buvo geroji namų dvasia, kol galiausiai sulaukusios 84-erių metų 1988 m. gegužės 20 dieną nepaprastos moters širdis nustojo plakti.
