Parama dėkojame




Sprogimas

Kūrėja, nepradingusi minioje

Mažeikiškė Rasma Noreikytė Mažeikių muziejuje pristatė parodą „Audimo rašmenys“. Tai perspektyvi, kylanti menininkė, įvairių tarptautinių projektų stipendininkė, kurios kūryba pristatyta Lietuvoje tarptautinėse parodose bei užsienyje: Italijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Argentinoje (pelnė diplomą); 2008-09–2009-12 finansuojama kūrybinė rezidencija Prancūzijoje ir pan.; kūriniai muziejuose – Pasaulio tekstilės menas, Majamis, JAV.

Būtų pakankamai neapdairu praleisti gyvenimo duotas progas iš arčiau susipažinti su žmonėmis, kurie būdami dar jauno amžiaus kaip meteorai skrodžia mums nežinomo pasaulio platybes. Paprastai gatvėje toks žmogus yra tik didžiulės minios dalis, todėl dažnai susiniveliuoja urbanistiniame miestų kolorite. Galiausiai mažas judantis taškelis pradingsta iš regėjimo lauko, kartu nusinešdamas individualios asmenybės slėpinius. Čia kaip sunkiai išaustoje juostoje: yra raštas ir struktūra, kurią tu gali pajausti ar pačiupinėti, yra išlikusi audimo kriptogramomis (rašmenimis) užkoduota mintis ir didžioji paslaptis, kaip menininkas išaudė meno kūrinį.

Gatvėje per savo skubėjimą galėtum eiti ir praeiti pro tokį žmogų, bet žmonija tam ir sukūrė susibūrimo vietas – muziejus, galerijas ir kt., kur gali neskubėti, specialiai paskirti savo laiką ir visiškai kitoje aplinkoje bei šviesoje išvysti asmenybes, kurios kruopščiu darbu ir talentu, visiškai nieko neužgoždamos, tampa išskirtinėmis. O kartais jos savo pasirinktame kelyje ar kūrybinėje nišoje atranda tai, ko mes dar niekada nematėme ir nepatyrėme.

Autorė taip apibūdina savo pristatomą projektą Mažeikiuose: „Audimo rašmenys – lietuvių kaimo moterų audimo raštų kūrimo dokumentika. Šie raštai – tuomečių kaimo audėjų galvosenos, minčių ir jausmų atspindžiai. Audimo žymenys, skaičiai, surikiuoti tam tikra tvarka languotame sąsiuvinio lape, savo ritmika primena kompozitoriaus natų rankraštį – įskaitomi ir skaitomi, interpretuojami ir savaip pateikiami. Ypatingai svarbu, kad tai yra vieno žmogaus – audėjos – savita tekstilinio rašto schema, audinio kūrimo sistema.

Kaimo moterų pasakojimuose, užrašytuose etnografinių ekspedicijų metu, audėja, mokėjusi išrašyti raštą, turėjusi aukštesnį meistrystės statusą, buvo labiau gerbiama už kitas. Kartais tokia meistryste pasižyminti audėja – audimo raštų kūrėja – būdavo viena per keletą kaimų. Jos sukurtas ir išrašytas raštas keliaudavo per viso kaimo audėjų rankas. Jos jį išausdavo savo audiniuose, pritaikydamos savitą spalvinį sprendimą.“

R. Noreikytė mielai sutiko pabendrauti su „Būdo žemaičių“ bei www. budas.lt skaitytojais, papasakoti apie save ir atsakyti į klausimus.

– Koks buvo kelias iki šios dienos atradimų?

  Mokiausi Mažeikių 3-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Sodų). Jos nebaigiau, nes buvau labai vidutiniška mokinė. Tuomet nesugebėjau išreikšti savęs ir pritapti naujai suformuotoje gabių mokinių klasėje, norėjosi tik kuo greičiau pabėgti iš mokyklos. Po 10 klasės palikau Mažeikius. Persikėliau pas močiutę į Šiaulius, kur baigiau vakarinę vidurinę mokyklą. Sprendžiant, kur toliau keliauti ir ką veikti, žiūrinėjau galimybes studijuoti toliau. Močiutė, mėgstanti skaityti anekdotus, tuometiniame „Respublikos“ laikraštyje (1995 m.) rado didžiulį straipsnį apie D. ir Z. Kalesinskų aukštesniąją liaudies amatų mokyklą Vilkijoje, kurioje buvo dvi specialybės: lietuvių liaudies tekstilė ir lietuvių liaudies keramika. Dėl mano polinkio austi nusprendėme pabandyti stoti, tuo labiau, kad šioje mokykloje nebuvo reikalingas išankstinis pasiruošimas piešti. Aš nelankiau dailės mokyklos ir neturėjau jokių dailės įgūdžių. Taip atsidūriau Vilkijoje. Po 3 studijų metų apsigyniau bei įgijau tradicinės tekstilės meistrės diplomą, sukurdama Kaišiadorių apylinkių moters tautinį kostiumą. Po to sekė bakalauro ir tekstilės studijos Kauno dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija, Kauno dailės fakultetas).

Po bakalauro patekau į magistrantūros studijų mokamą vietą, todėl pasirinkau nestudijuoti. Buvau pakviesta dėstyti į Vilkiją, bet mokykla dėl nepakankamo Valstybės palaikymo (tai buvo pirmoji Lietuvoje privati mokykla) užsidarė. 2006 m. išvykau į Angliją, norėdama išmokti kalbą ir studijuoti magistrantūroje. Po beveik aštuonerių metų sugrįžau į Lietuvą. Be magistrantūros, bet su gyvenimiškąja „magistrantūra“ ir patirtimi. Po dešimties metų pertraukos vėl įstojau į Kauno dailės fakulteto magistrantūrą.

– Parodoje „Audimo rašmenys“ pateikta idėja tokia originali, kad net sunku suformuluoti klausimą. Ką Jūs pati manote?

  Originalumą priimsiu kaip komplimentą. Man šie audėjų rašmenys – tai žmogaus mąstymas, kaip mes suvokiame dalykus, kaip mes juos užrašome, kaip patirtis gali būti perduota toliau arba ji išnyksta, tiesiog iškeliauja. Su šiuo darbu keliu klausimus, kas yra svarbu šiandieną. Laikmetis, kai visi kažkur skubame, informacijos tiek daug, kad sunku nepasiklysti ir savo laiką panaudoti tiesiog beprasmiškiems, tuštiems dalykams.

– Audimas – labai archaiškas užsiėmimas. Kokią matote ateities perspektyvą?

  Tas klausimas ir pats užsiėmimas mane kankina jau ilgą laiką. Atsakymo dar neturiu. Buvo laikas, kai nenorėjau nė pagalvoti apie audimą, bet taip susiklosto aplinkybės, kad vis grįžtu prie jo tai vienokia, tai kitokia forma. Ši pirmoji mano persolinė paroda ir aš vis dar klausiu pati savęs, kas yra audimas šiandiena man? Gal tai trumpalaikis pabėgimas nuo agresyvios, technologiškos, sumaterialėjusios dabartinės situacijos mūsų visuomenėje? Ar tai turi ateitį? Manau, kad tikrai taip. Labai gražiai pradėta domėtis ir rodyti profesionalius, daug rankų darbo bei ieškojimų pareikalavusius tautinius kostiumus (LRT parengta laida 2015 m. liepos 6 d., per mūsų Valstybės šventę, Lietuvos liaudies kultūros centro inicijuotas konkursas „Išausta tapatybė“ ir pan.). Dėl audimo panaudojimo mene sunku ką pasakyti. Šiuo metu gal išgyvena nuosmukį, o po to bus pakilimas.

  Kokie atrodo Mažeikiai žiūrint iš jauno menininko pozicijų? Didmiesčiuose yra kultūros perteklius, o kaip yra gimtajame mieste?

  Čia labai neišsiplėsiu, nes sunku man kalbėti apie Mažeikius. Myliu Mažeikių muziejų ir tikrai esu laiminga bei pagerbta, turėjusi galimybę surengti savo pirmąją parodą čia, kur gimiau, gyvenau ir vėl teko sugrįžti. Norėtųsi, kad neilgam, kaip laukiant transporto. Kartais tenka laukti ilgiau, o kartais išvyksti labai greitai. Laikas parodys...

– Užsiminėte apie užsienyje pragyventus metus. Ar emigracija yra iššūkis jaunam žmogui, ar turite kitą tęsinį?

  Tai sunkus klausimas ir į jį atsakyti nėra paprasta. Pabandysiu sudėlioti, kaip man tai atrodo šiandien. Emigracija yra savęs pažinimo kelionė, kai susitinki save tokį, koks esi – kiek gali, ką moki, kiek gali pakelti, ko ieškai. Tai tikrai nelengva, nes nėra už ko pasislėpti. Nieko čia negali apkaltinti ar pabambėti ant Valstybės, mokytojų, aplinkybių. Čia tu esi vienas pats su savo galimybėmis, stiprybėmis ir silpnybėmis. Reikia būti pasiruošusiam susitikti save ir pažinti emigracijos kelionėje.

Vytas ALEKNAVIČIUS

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode